Praleisti pagrindinę navigaciją

Antrasis didžiausias įsakymas

Antrasis didžiausias įsakymas

Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:36–40).

Sunku pridurti ką nors naujo prie šių esminių įsakymų. Dar sunkiau šiuos įsakymus apibūdinti trumpai. Tuo pat metu dar įdomiau ugdyti savo pačių supratimą apie mums nepaprastai svarbius dalykus. Ir tai geriau daryti taip, kaip Raštų rodyklėje yra paaiškintas žodis „supratimas“: „Kokios nors tiesos pažinimas ar jos prasmės suvokimas, įskaitant pritaikymą gyvenime.“ (Raštų rodyklė, „Supratimas“). Taikydami Evangelijos tiesas gyvenime galime įgyti liudijimą apie jų teisingumą. (Jono 7:17). Šitaip įmanoma įgyvendinti ir tikslą, dėl kurio jos buvo mums duotos – visiškai atsiversti širdyje ir sugrįžti pas savo Kūrėją.

Gelbėtojas ne tik davė mums įsakymą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13:34.) Jis taip pat parodė tobulą pavyzdį savo gyvenimu ir mirtimi: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Jo parodytas tobulas pavyzdys nėra mums nepasiekiamas. Veržiantis pirmyn į šį tobulumą retai atliekama kažkas didingo ir išskirtinio, dažniausiai tai vyksta mažais nepertraukiamais žingsneliais. Mums nereikia būti prikaltiems prie kryžiaus, bet reikia kasdien rodyti savo nuoširdžią meilę kitiems. Juk tokių progų pasitaiko daug dažniau, negu getsemanių ar kalvarijų.

Šių įsakymų nesilaikymas atvedė pasaulį į nesutarimų būseną, kurią šiandien matome. Tai koks gi yra mūsų ypatingas vaidmuo tame, kas vyksta aplink mus? Visų pirma kiekvienas atsakome už save. Pirmiausia turime sutvarkyti savo gyvenimą – savo santykius su Dievu, su pačiais savimi ir su kitais.

Teisingas požiūris į kitus prasideda nuo tinkamo vertinimo. Rasti trūkumų kituose paprasta – niekas nėra tobulas. Be to, mes greičiausiai pastebime tas ydas, kurių patys turime (kitaip jų neatpažintume). Taigi pasmerkdami kitus, dažnai dėl to paties apkaltiname ir save (Romiečiams 2:1). Šių eilučių autoriumi laikomas Šekspyras: „Neteiskite, nes esame nusidėjėliai visi.“ Ir jeigu negalime pasakyti nieko gero, visada geriau patylėti.

Tačiau ką turėtume daryti, jei nepaisydami savo žinojimo ir troškimo elgiamės su kitais ne taip, kaip norėtume? C.S. Liuisas išmintingai patarė mums: „Negaiškite laiko nerimaudami, ar „mylite“ savo artimą; elkitės taip, tarsi jį mylėtumėte. Kai tik pradėsime tai daryti, atrasime vieną iš didžiųjų paslapčių. Kuomet elgiatės taip, tarsi kažką mylėtumėte, netrukus jį ir pamilsite.“ (C.S. Liuisas, „Tiesiog krikščionybė“)

Žodis „mylėti“ – veiksmažodis. Taigi meilė išreiškiama veiksmais. Jėzus ne tik pabrėžė antrojo įsakymo svarbą, paaiškindamas, kad nuo jo vykdymo priklauso, kur būsime ateityje. Jis taip pat pateikė mums pavyzdį, kaip iš tikrųjų turėtume jo laikytis: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane […] Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:34–40; Mozijo 2:17). Taigi neperdėsime sakydami, kad mūsų laimė, kaip ir mūsų išgelbėjimas, priklauso nuo to, kaip elgiamės su kitais žmonėmis: „Yra įstatymas, neatšaukiamai paskelbtas danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kuriuo pagrįsti visi palaiminimai; ir kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo, – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas“ (Doktrinos ir Sandorų 130:20–21, 1 Korintiečiams 13:1–3).

Gana lengva išlikti teisiems tada, kai susivaldome ir viskas aplinkui puiku.  Bet dabartinis mūsų išsivystymo lygis geriau atsiskleidžia kritiškomis aplinkybėmis, kai susiduriame su sunkumais ir jaučiamės sutrikę ar suirzę. Ir, jei nepaisydami viso to patobulėjame atrasdami savyje tikrosios meilės, kuri „nepaprastai kantri ir maloni, ir nepavydi, ir nepasipūtusi, neieško sau naudos, ją nelengva supykdyti, ji nemąsto pikta ir nesidžiaugia nedorybe, bet džiaugiasi tiesa, visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria“ (Moronio 7:45), tada galime manyti, kad iš tikrųjų artėjame prie Gelbėtojo nustatyto standarto.

Dievas neduoda įsakymo, neparuošęs kelio jam įvykdyti, ypač kai kalbama apie tokį svarbų įsakymą. Todėl, jei nuoširdžiai ir su tikru ketinimu ieškosime Jo pagalbos, kad suminkštintume savo širdį, idant išsiugdytume meilę kitiems (Moronio 7:48), tikrai gausime abu palaiminimus.