Praleisti pagrindinę navigaciją

Bažnyčios aukščiausiosios valdžios atstovų apsilankymas Rytų Europos krašte

Bažnyčios aukščiausiosios valdžios atstovų apsilankymas Rytų Europos krašte

Birželio 3–13 dienomis Rytų Europos krašto šalis aplankė Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, apaštalas M. Raselas Balardas. Jį lydėjo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Septyniasdešimčių kvorumo prezidentas, vyresnysis Donaldas L. Holstromas, ir pirmasis Pirmininkaujančiosios Vyskupijos patarėjas Dynas M. Deivisas, Rytų Europos krašto prezidentūros nariai: vyresnieji Briusas D. Porteris, Jorgas Klebingatas, Laris S. Kečeris, ir Septyniasdešimčių kvorumo atstovai regionuose: vyresnieji Aleksejus Samaikinas ir Vladimiras Astašovas.

Bažnyčios vadovai lankėsi Maskvoje, Sankt Peterburge, Saratove, Jekaterinburge, taip pat ir Rygoje, Taline, Kijeve, Lvove ir Dnepropetrovske. Visose šiose vietose įvyko susitikimai su vietiniais vadovais, misionieriais, daug dėmesio buvo skiriamapokalbiams su jaunimu ir kunigystę turinčiųjų brolių bei įvairiose pagalbinėse organizacijose – Paramos bendrijoje, Merginų ir Pradinukų organizacijose – pašaukimus turinčių seserų mokymams.

2016 m. birželio 4–5 dienomis vykusiai Maskvos Rusijos kuolo konferencijai pirmininkavo vyresnysis M. Raselas Balardas. Birželio 5-ąją centriniuose susirinkimų namuose vyresnysis Balardas pravedė vakaronę 18–30 metų jauniems suaugusiesiems, o birželio 6 d. jis susitiko su keleto religinių organizacijų vadovais, valstybinių ir mokslo įstaigų atstovais. Renginyje buvo aptariami svarbūs klausimai, tarp jų ir tikėjimo laisvės principai.

Bažnyčios bendruomenės Maskvoje nariai visada džiugiai priima Rusijos sostinę aplankančius Bažnyčios aukščiausiosios valdžios atstovus. Tai ypatingi susitikimai, kurie ilgam įkvepia ir suteikia energijos. Kai kurios tokių renginių akimirkos stipriai įsirėžia į atmintį ir tvarkant reikalus.

Apsilankęs Maskvos Rusijos kuolo konferencijoje, vyresnysis Balardas vietiniams Bažnyčios nariams perdavė Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo Evangelijos žinią. Ši kuolo konferencija buvo išskirtinė, nes šeštadienį nebuvo sesijos suaugusiesiems. Vyko tik kunigijos vadovų ir pagalbinių organizacijų vadovių susirinkimai. Be to, šiuose susirinkimuose internetu dalyvavo bažnyčios padalinių vadovai iš visos Rusijos.

Šeštadienio susirinkimas

Kaip visada, šeštadienį susirinkime kalbas sakė keletas žmonių. Prezidentas Holstromas pranešė įdomų faktą: vyresnysis Balardas per motinos giminystės liniją yra tiesioginis Sugrąžinimo pranašo Džozefo Smito brolio Hairumo Smito palikuonis. Po to, kalbėdamas apie šabo dienos svarbą, prezidentas Holstromas pabrėžė, kad tai ne nauja Bažnyčios programa, o amžinasis įsakymas, duotas senovės laikais, kad kiekvienam padėtų vystyti santykius su Dievu. Apgailestaudamas jis paminėjo, kad daugelis pastarųjų dienų šventųjų nepakankamai vertina šabo dienos galią, o tai riboja jų atsivertimą. Kadangi Bažnyčia nenustato tikslių elgesio šabo dieną taisyklių, leisdama visiems vadovautis visuomeniniais principais ir Šventosios Dvasios raginimais, prezidentas Holstromas priminė, kad pagrindinis tos dienos įvykis yra sakramentas ir juo yra paremta viskas, kas daroma tą dieną.

Jis paskatino mus kiekvieną kartą dėmesingai įsiklausyti į sakramento laiminimo maldų žodžius ir mąstyti apie tai, ką daryti, kad Jėzaus Kristaus Evangelija kiekvienam iš mūsų taptų tikru gyvenimo pagrindu. Sakramentas, o po jo ir visas sekmadienis turėtų mums tapti laiku, skirtu dvasinei ramybei ir tokiam dvasiniam ryžtui, kuris mums padės būti Gelbėtojo pasekėjais ne tik tą dieną, bet ir visas likusias dienas. Jis pabrėžė, kad pamaldus šio įsakymo laikymasis ne tik neapsunkina gyvenimo, bet, priešingai – padeda mums ir mūsų artimiesiems (net jei jie ir nėra Bažnyčios nariai) šiame nerimastingame pasaulyje įgyti ramybę ir dvasinę pusiausvyrą.

Po to kalbėjęs vyresnysis Deivisas pažymėjo, kad mūsų dvasinių patyrimų esmė – ne gauti nurodymus, o garbinti Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Nuoširdžiai ir pagarbiai nusižemindami prieš Juos mes galime gauti būtinus nurodymus, kurie pakeis mūsų gyvenimą. Jis išskyrė ypač svarbų vaidmenį, kurį atlieka įvairios tarybos, įskaitant šeimos ir skyrių tarybas, per kurias Šventoji Dvasia vyrams ir moterims teikia konkrečius nurodymus, kaip geriau padėti gyvenantiems nepritekliuje, kaip padėti broliams ir seserims gauti išskirtinius palaiminimus, mūsų gyvenimą pasiekiančius dalyvaujant šventose Evangelijos apeigose. Kalbėdamas apie tai vyresnysis Deivisas palinkėjo, kad mūsų pagarba Dievui, pažadinanti pasiryžimą priimti Šventosios Dvasios raginimus, padėtų mums iš konferencijos parsinešti ne tik tai, ką tiesiogiai kalba vadovai, bet ir tai, ką kiekvienam iš mūsų nutars asmeniškai pranešti Šventoji Dvasia, kad mūsų gyvenimą padarytų turiningesnį ir laimingesnį, kaip apie tai pasakė Viešpats Mozės knygoje, 39-oje 1-ojo skyriaus eilutėje: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“

Per savo trumpą, bet įsimintiną kalbą prezidentas Klebingatas atkreipė mūsų dėmesį į svarbias užduotis, kurias galime atlikti pasitelkdami pasninką: visų pirma, per pasninką mes priartėjame prie Dievo ir esame Jo mokomi; antra, mūsų dvasinė galia auga; trečia, pasninko atnašomis mes padedame gyvenantiems nepritekliuje. Vyresnysis Klebingatas pripažino, kad jam nėra lengva pasninkauti, nes, kaip sportininkui, privalu reguliariai maitintis, tačiau pabrėžė, kad pasninkavimo palaiminimai gerokai viršija jo sunkumus. Jis paliudijo, kad visi dori pasninkaujančiojo siekiai yra sustiprinami iš aukščiau.

Rytų Europos krašto prezidento, vyresniojo Porterio kalba buvo pašvęsta svarbiam asmeninio liudijimo įgijimo klausimui. Jis kalbėjo apie tai, kaip nekantrumo ir skubos atsisakymas, bendraujant su Dangiškuoju Tėvu, tam bendravimui suteikia ypatingų savybių ir artumo. Prezidentas Porteris pacitavo 46-osios psalmės žodžius: „[Sustokite] ir žinokite, kad aš esu Dievas!“ (11 eilutė.) Taip pat jis pabrėžė, kad Dievo darbas nežlugs ir, kad ir kaip mums kartais būtų sunku, visada galime tikėtis Jo palaikymo. Be to palaikymo dažnai net neįsivaizduojame, kaip elgtis. Bet jei esame pernelyg užsiėmę, kad sustotume ir įdėmiai įsiklausytume, ką vienu ar kitu atveju Viešpats nori mums pasakyti, tai, kaip sakė vyresnysis Porteris: „Dievui gali nepavykti pabendrauti su mumis.“

Plėtodamas šią temą jis davė išmintingą patarimą, kurį yra gavęs jaunystėje iš vieno misionieriaus: „Jei kada nors tave pašauks vyskupu, stenkis neatrodyti per daug užsiėmęs, kitaip žmonės neis pas tave. Kad ir drovieji galėtų ateiti pasikalbėti su tavimi apie tai, ko nepasakytų per daug užsiėmusiam vadovui.“ Prezidentas Porteris asmeniškai patyrė, kad šis principas yra teisingas, ir patikino, kad tas pats principas veikia ir šeimoje, bendraujant su vaikais. Jis pažymėjo, kad palaimintas yra tas vaikas, kuris gali pasakyti: „Mano tėvai man visada turi laiko.“ Baigdamas savo kalbą jis davė paprastą praktišką patarimą – laiką planuoti taip, kad kasdien rastume progą susikoncentruoti maldai ir mokytis Evangelijos tam, kad suvoktume šių žodžių reikšmę: „[Sustokite] ir žinokite, kad aš esu Dievas!“

Vyresnysis Balardas kalbą pradėjo pažintimi su susirinkusiaisiais – paprašęs atsistoti vyskupus jis priminė, kad kunigystės raktus jie turi ne šiaip sau, o tam, kad Šventosios Dvasios įkvėpti juos naudotų labui tų, kuriems reikia pagalbos. Kalbėdamas apie aukštuosius kunigus jis pajuokavo, kad, kai jam užduoda per daug įmantrius klausimus, jis perduoda juos aukštiesiems kunigams, nes šie apie Dievo slėpinius žino viską. Susirinkusiesiems priminęs Džozefo Smito žodžius, skirtus kunigijai Kirtlande (DS, 107 skyrius), ir Gelbėtojo atsakymą Nikodemui(Jono 3:1–21), vyresnysis Balardas pabrėžė, kad atsakymų į sudėtingus Evangelijos klausimus pažinimo kelias veda per paprastų pagrindinių principų – tikėjimo, atgailos, krikšto vandeniu ir Dvasia ir būtinybės tame kelyje išlaikyti iki galo – įsisavinimą. Ir stiprinant mūsų skyrius, jis rekomendavo, kuo geriau išnaudoti skyrių tarybų potencialą aktyviai į aptarimus įtraukiant seseris.

Jis priminė susirinkusiesiems, kaip svarbu visada atminti, kad visi mes esame Dangiškųjų Tėvų vaikai ir į žemę atėjome tam, kad gavę kūnus pasirengtume gyventi su Dangiškuoju Tėvu. Visi esame patyrę tokių dienų, kai žemiškų išbandymų prislėgti sakėme sau: „Argi aš dvasių pasaulyje krykštavau iš džiaugsmo, priimdamas Gelbėtojo planą? Čia ne taip jau ir lengva!“ Ir tikrai, kontroliuoti savo kūną visai nelengva. Vienas iš to pavyzdžių yra pornografija – šiuolaikinis šėtono ginklas, kuriuo jis stengiasi sužlugdyti mūsų dvasingumą ir laisvę, nes, praradę valios laisvę, mes negalėsime sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą. Kaip Dievo apaštalas, vyresnysis Balardas paragino jaučiančius potraukį pornografijai sustoti, nusibrėžti savo sąmonėje ribą ir niekada jos neperžengti į priešo teritoriją.

Jis dar kartą pabrėžė gelbėjančios atgailos galios svarbą ir jos veiksmingumą kiekvienam, besistengiančiam neišklysti iš kelio, vedančio pas Dangiškąjį Tėvą. Jis taip pat kreipėsi į pašauktuosius tame kelyje vesti Dievo vaikus, prašydamas jų niekada nesistengti ką nors daryti Bažnyčioje, pirma į pagalbą nepasitelkus dangiškųjų galių, apreiškimo ir mus iš aukštybių vedančių įkvėpimo galių. Todėl vyresnysis Balardas palaimino mus, kad sektume prezidento Porterio patarimu ir tyloje bei ramybėje per maldą išsiaiškintume tai, ką turime išsiaiškinti, kad padėtume ir sau, ir mums šiame darbe patikėtiems broliams bei seserims atlikti savo žemiškąją misiją.

Antroji konferencijos dalis sekmadienį vyko klausimų ir atsakymų forma. Vienas iš klausimų buvo apie sąlygas, kuriomis skyrius kuole įgyja apylinkės statusą. Atsakydami į jį Bažnyčios aukščiausiosios valdžios atstovai nurodė kai kuriuos rodiklius, susijusius su aktyvių Melchizedeko kunigystę turinčiųjų, visos dešimtinės mokėtojų, Bažnyčios organizacijų ir programų vadovų skaičiumi, taip pat ir sakramento susirinkimo lankomumo statistika, ir ypač pabrėžė, kad Bažnyčios tikslas – laiminti skyriaus narių gyvenimą, o tai yra svarbiau už skyriaus statusą. Taip pat buvo išsakyti perspėjimai vengti per didelės naštos aktyviems Bažnyčios nariams tarnaujant keliuose pašaukimuose, nes dėl per didelės apkrovos jie praras tarnavimo žavesio Evangelijoje suvokimą, o to negalime leisti.

Atsakydamas į klausimą dėl to, kaip auklėti vaikus, kad jie nepasiklystų šiuolaikiniame pasaulyje, vyresnysis Balardas priminė, kad visi mes būsime atleisti nuo visų pašaukimų, išskyrus pašaukimą būti tėvais – jo prigimtis yra amžina. O norėdami tapti gerais tėvais, visų pirma, turime tikrai girdėti savo vaikus. Vaikai turi jausti, kad visada galės pasikalbėti su tėvais, pasitarti dėl to, kas juos neramina, ir pasipasakoti apie savo džiaugsmus. Vaikus valdyti besistengiantys tėvai, šiems išaugus dažnai juos praranda. Svarbu taip kurti santykius su vaikais, kad jie nejaustų diskomforto pasakodami tėvams tai, kas vyksta mokykloje ir kitur, kur jie leidžia laiką. Su liūdesiu vyresnysis Balardas pažymėjo, kad dažnai girdi, jog vaikai negali svarbių klausimų spręsti su tėvais, nes šie susierzina. Jis patarė tėvams dažniau bendrauti su vaikais, reguliariai su žmona aptarti kiekvieno vaiko problemas ir vesti šeimos vakarus. Sekmadieniais svarbu vaikus stiprinti kalbant apie dalykus, su kuriais jiems teks susidurti gyvenime, ir tam verta skirti pakankamai daug laiko.

Šeštadieninio susirinkimo pabaigoje kiekvienas jame dalyvavęs Bažnyčios aukščiausiosios regioninės valdžios atstovas paliudijo apie Bažnyčią ir sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. Taip pat vyresnysis Balardas įsipareigojo iki artėjančios visuotinės konferencijos papasakoti apie Evangeliją penkiems dar apie tai nežinantiems žmonėms ir kiekvieną iš mūsų pakvietė per tą patį laikotarpį pasidalinti Evangelija ir pakviesti į Bažnyčią bent vieną žmogų. Taip pat jis pabrėžė, kad turime dėl to melstis savo šeimose, kad tai darant Viešpats mus nukreiptų.

Sekmadienio susirinkimas

Sekmadieninėje Maskvos Rusijos kuolo sesijoje iš visų Maskvos rajonų ir keleto artimesnių miestų atvykę Bažnyčios nariai užpildė visą didžiąją „Amber Plaza“ salę.

Pirmasis kalbėjo Maskvos Rusijos kuolo prezidentas Viačeslavas Baltovskis ir perskaitė jaudinantį Antrojo pasaulinio karo metu žuvusio jauno tankisto laišką. Kiekvienoje laiško eilutėje pasireiškusi tyra šio kario dvasia nepalieka abejonių, kad per Šventyklos apeigas, kurias už jį turi atlikti jo giminaičiai, priėmęs Evangeliją jis dalyvaus Dievo karalystės statyme ir dvasių pasaulyje, ir Tūkstantmečio metu, kai žemę valdys Jėzus Kristus.

Rusijos Maskvos misijos prezidentas Garis E. Bordersas su žmona papasakojo, kad paties prezidento Borderso, tuometinio universiteto studento, bei jo šeimos narių atsivertimas į tikėjimą buvo susijęs su Šventosios Dvasios paraginimu, kurį pajuto jo universiteto draugas. Po to prireikė daugelio metų kantrybės, meilės ir gerų santykių su artimaisiais, kad jo sesuo, vėliau mama, o galiausiai ir jo tėvas pasikrikštytų ir šventykloje galėtų būti užantspauduoti amžinybei. Baigdamas kalbėti, jis pakvietė mus puoselėti tikėjimą Kristumi ir sekti vadovų nurodymais, kad Evangelijos palaiminimus galėtume perduoti mums brangiems žmonėms.

Sesers Porter kalba taip pat buvo skirta Šventosios Dvasios paraginimams, kuriais sekdami prezidento Porterio šeimos nariai kartą jam išgelbėjo gyvybę. Atkreipti dėmesį į tuos neakivaizdžius Šventosios Dvasios ženklus jie sugebėjo tik pasninkaudami ir susitelkdami maldoje.

Prezidentas Porteris savo kalbos pradžioje mums priminė, kad prieš gimdami žemėje mes gyvenome kartu su Dangiškuoju Tėvu ir buvome brandūs dvasiniai žmonės, protingesni, nei esame dabar. Jis išsiuntė mus gyventi į žemę, kad praeitume išbandymus, ir nepaliko be palaikymo – davė mums Šventąją Dvasią, kad galėtume teisingai rinktis. Tai daryti mums padeda Jo įsakymai, kurie mus, tarsi kelio ženklai, veda išgelbėjimo keliu. Kitas mūsų pergalei svarbus principas yra atgailos dovana, duota per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir leidžianti sugrįžti į vienintelį harmonijos ir laimės kelią, kad galėtume pilnutinai mėgautis Evangelijos vaisiais. Jis liudijo, kad tikėdami Kristumi mes įgyjame stiprybės sekti Juo ir įveikti visus išmėginimus.

Paskutinis konferencijoje kalbėjo vyresnysis Balardas. Didžiausią dėmesį jis skyrė kai kuriems šeimos istorijos epizodams – iš pradžių papasakojo, kad prezidentą Porterį išgelbėjo šeimos maldos ir kad gelbėdamas tėvą jo sūnus paaukojo savo inkstą. Po to jis priminė kai kuriuos Sugrąžinimo pranašo šeimos, kurios palikuonis jis yra, istorijos epizodus. Šioje mums ganėtinai gerai žinomoje istorijoje jis pabrėžė du būdingus bruožus: 1) Džozefo Smito tėvų siekį pažinti Dievo valią ir ant to pagrindo statyti savo gyvenimą, kurį perėmė jaunasis Džozefas; 2) daugybę rimtų išbandymų, kuriuos teko pereiti visiems pranašo šeimos nariams, kad pasiektų pergalę ir įvykdytų savo žemiškąją ir amžinąją paskirtį.

Kreipdamasis į mus vyresnysis Balardas pasakė, kad mes, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, žinome, iš kur atėjome į žemę, ir žinome, kas mūsų laukia ateityje. Taigi, mes žinome gyvenimo prasmę. Jis pakvietė mus, turinčius tokį pažinimą, melstis šeimose dėl galimybės dalintis šia neįkainojama dovana su kitais žmonėmis. Jis patikino mus, kad šiame darbe Viešpats visada mus palaikys. Kai kreipsimės į Dievą, pasiryžę būti Jo vedami, stengsimės daryti šiek tiek daugiau nei įprastai, mus lydės stebuklai, o mus supantys žmonės, sužinoję apie savo tikrąją prigimtį ir perspektyvą, taps daug laimingesni. Ši dovana – tiesiog ateiti pas mylintįjį Dievą – mums yra prieinama, turime tik eiti.

Laimindamas apaštališku palaiminimu, vyresnysis Balardas palaimino mus ir mūsų artimuosius taika, meile, ramybe, ryžtu atgailauti, jei tai yra būtina, ir visų mūsų dorų norų išsipildymu pagal mūsų tikėjimą.
 

Aleksejus Marčenko, Maskvos Rusijos kuolas

Išsamų šio vizito aprašymą rusų kalba galima rasti svetainėje latter-daysaints.ru.