Kai kurie jūsų jau žinote, kad labai mėgstu leisti laiką gamtoje visais metų laikais. Man patinka beveik kasdien bet kuriuo metų laiku eiti pasivaikščioti su žmona. Žiemą mėgstu slidinėti įvairiose šalies vietose ir žvejoti ant ledo. Pavasarį – ruošti daržą sėjai, genėti vaismedžius ir vesti savo ožius į parengiamąsias išvykas, kad jie pasiruoštų vasaros iškyloms.
Labiausiai man patinka vasaros pabaiga ir rudens pradžia, kai su šeima ir draugais vykstame į kalnus. Mėgstu žvalgyti nepažįstamas vietoves ir stovyklauti atokiose negyvenamose vietose. Ypač man patinka į iškylas pasikviesti kitus žmones, ypač tuos, kurie niekada nėra iškylavę su ožiais. Ožiai ant savo nugarų neša didžiąją dalį mūsų iškylos įrangos, maistą ir drabužius. Mėgstu stebėti žmonių reakciją į tai, ką patiria kalnuose. Jų veiduose matau susižavėjimą, kai jie stebi nuostabius vaizdus: žadą atimantį saulėlydį, laukinį gyvenimą natūralioje aplinkoje, arba kai pagauna gražų spalvingą upėtakį skaidriame šaltame kalnų ežere.
Vienas ryškiausių kelionės patyrimų visada yra žmonių ir ožių bendravimas. Dauguma žmonių labai stebisi tuo, kokie malonūs šie gyvūnai. Jie mėgsta būti kasomi ir jiems patinka mėgautis stovyklos vakaro laužo šiluma su savo draugais žmonėmis.
Jie labai prisirišę prie manęs ir visur seka mane net be virvės. Jums gali kilti klausimas, kodėl jie tokie prisirišę? Taip yra todėl, kad aš paimu juos globoti, kai jie dar visai maži, ir su šeima maitiname juos iš buteliuko. Taip jie prisiriša prie mūsų nuo mažumės. Vėliau, kai pradedu imti juos į iškylas, į jiems nepažįstamą aplinką, jie laikosi arti manęs turbūt dėl to, kad šalia manęs jaučiasi saugūs. Jie pažįsta mano balsą ir pasitiki manimi, o aš iš jų daug tikiuosi. Per kai kurias mūsų iškylas jiems tenka sunkiai dirbti, bet jie nesiskundžia ir retai nuklysta iš kelio. Kadangi žinau jų sugebėjimus, aš niekada nereikalauju iš jų daugiau, nei žinau, kad jie gali panešti.
Man visada įdomu stebėti, kaip ožiai mokosi ir tampa patyrusiais nešuliniais ožiais. Daugiausia jie mokosi iš patirties. Jauni ožiai dažnai užstringa tarp dviejų uolų ar medžių, tarp kurių lengvai pralįstų, jei neneštų naštos. Iš pradžių jie tiesiog iš visų jėgų stengiasi prasisprausti, bet vėliau susiprotėja atsitraukti ir apeiti kliūtį. Vos po kelių tokių patyrimų jie išmoksta net nebandyti pralįsti tarp greta esančių kliūčių. Jie iš prigimties nemėgsta eiti per vandenį, todėl jiems būna sunku pereiti upę. Tačiau, jei per upę juos vedu aš, jie greitai išmoksta, kad nėra ko bijoti.
Kartais pasitaiko ožys, kuris tiesiog nenori daryti to, ko jį prašau. Su juo stengiuosi kantriai dirbti, mokyti jį ir padėti jam tobulėti. Bet kartais, nepaisant visų pastangų, nieko neišeina, ir mes turime jį atiduoti. Tai mane liūdina, bet aš suprantu, kad jie turi pasirinkimą ir galiausiai būtent jie nusprendžia, ar nori tapti nešuliniais ožiais.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis pasakojimas panašus į mūsų ryšį su mūsų mokytoju Jėzumi Kristumi. Prašau suprasti mane teisingai. Nelaikau savęs vertu lygintis su mūsų Gelbėtoju, bet yra keletas pamokų apie mūsų ryšį su Juo, kurias suvokiau apmąstydamas savo patyrimus su ožiais. Mūsų Gelbėtojas buvo mūsų gyvenime dar prieš mums gimstant – maitino, mylėjo ir vedė mus. Visi esame gimę su Kristaus Šviesa. Jis yra mūsų ugdytojas. Jis teikia mums galimybes augti. Kartais mums duota užduotis yra sunki, bet Jis žino mūsų potencialą ir niekada neprašo mūsų nešti daugiau, nei pajėgiame. Mes dažnai klystame, bet galime atgailauti ir keistis. Jo tikslas yra padėti mums tapti geriausiems, kokie tik galime būti. Bet galiausiai tai mūsų pasirinkimas. Jis negali mūsų priversti tapti tuo, kuo Jis nori, kad taptume, bet jei vykdome Jo paskirtą ugdymo programą, mes pasieksime savo potencialą.
Taigi, užduokite sau šiuos klausimus. Ar pažįstu Mokytojo balsą? Ar žinau, ko Jis tikisi iš manęs? Ar esu pasiryžęs priimti gelbstinčias apeigas ir laikytis visų Jo reikalaujamų sandorų? Ar esu pasiryžęs nešti man uždėtas naštas ir džiugiai sekti Juo savo gyvenimo kelionėje? Ar esu pasiryžęs padėti kitiems nešti jų naštas? Liudiju jums, kad jei laikysitės arti Jo ir darysite viską, ko Jis prašo, kad ir koks sunkus atrodytų gyvenimas, rasite ramybę šiame gyvenime ir laimę amžinybėje. Žinau, kad Jis mus myli ir nori, kad sugrįžtume namo.
Kaip mano gyvenimas apniūksta, kai vienas iš ožių nesielgia taip, kaip tikėjausi, ir pasirenka nebūti mano iškylaujančios šeimos dalimi, taip mūsų Dangiškojo Tėvo gyvenimas apniuktų, jei pasirinktume neiti keliu, vedančiu atgal pas Jį. Esu tikras, kad dėl kiekvieno vaiko, kuris nusprendžia negrįžti pas Jį, Jo gyvenimas apniunka, ir kad Jis džiaugiasi kiekvienu vaiku, kuris stropiai eina namo vedančiu keliu.
Šį Kalėdų laikotarpį turime išskirtinę galimybę pagerbti savo Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų skleisdami mūsų Gelbėtojo šviesą visuose mūsų miestuose. Mūsų Bažnyčios kalėdinė iniciatyva yra „Apšviesk pasaulį. 25 būdai. 25 dienos“. Visus raginu prisidėti. Žinau, kad mūsų Tėvas labiausiai džiaugsis matydamas, kad Jo vaikai meilingai rūpinasi vieni kitais. Tarnavimas kitiems yra geriausias man žinomas būdas patirti džiaugsmą ir ramybę savo gyvenime. Meldžiu, kad visi rastume ramybę ir laimę gyvendami pagal Jėzaus Kristaus evangeliją, ypač šiuo Kalėdų laikotarpiu.