Praleisti pagrindinę navigaciją

Kai jūsų vaikas pasirenka kitokį kelią

Kitas kelias

Bažnyčioje turime posakį, kad „jokia kita sėkmė nekompensuos nesėkmės namuose“. Be abejonės, šis dažnai Deivido O. Makėjaus kartotas teiginys mums primena, kad tai, ką darome namuose, yra labai svarbu. Tačiau mane šis teiginys daugelį metų vertė nerimauti ir svarstyti, ar geras tėvas esu.

Kai dvi mano dukterys nusprendė palikti Bažnyčią, aš negalėjau negalvoti apie šią citatą ir dėl to, kad man nepavyko visos šeimos išlaikyti aktyvios Bažnyčioje, tam tikra prasme jaučiausi žlugęs kaip tėvas.

Kalbėdamasis su kitais tėvais, kurių vaikai pasirinko palikti Bažnyčią, sužinojau, kad toks nusivylimo jausmas tėvus aplanko gana dažnai. Bet tėvams nereikia nešti šios naštos.     

Man patinka šie Haroldo B. Ly žodžiai: „Jokie namai nežlunga, jeigu jie nepasiduoda.“ Man tai reiškia, kad savo vaikams skiriamas laikas ar pastangos yra vertingi ir gali atnešti sėkmę. Svarbiausia – nepaisant nieko toliau mylėti savo vaikus. Taip pat svarbu suvokti, kad sėkmė namuose vertinama atsižvelgiant į daugybę aspektų. Tai, ar jūsų vaikai tiki Bažnyčia, yra tik vienas jų kelionės aspektas ir neturi būti vienintelis faktorius, pagal kurį turėtume vertinti savo, kaip tėvų, sėkmę.

Kartais tai pasakyti lengviau, nei padaryti. Tačiau yra būdas kažkiek atsikratyti to kaltės jausmo, atsirandančio, kai jūsų vaikai pasirenka gyventi kitaip, nei mokėte. Štai šešios mano išmoktos pamokos, padėjusios man eiti tuo sunkiu ir dažnai skausmingu keliu, kai vaikas pasirenka kitokį kelią.

1. Domėkites, nepanikuokite

Sunku iš savo vaikų išgirsti, kad jie nenori gyventi taip, kaip jūs mokėte. Lengva būtų atsakyti: „Ne, tu tikrai taip negalvoji“ arba „Man labai gaila, bet bus taip, kaip aš pasakiau“, tačiau tokia reakcija gali būti pragaištinga ir sugadinti santykius. Išklausykite savo vaiką ir stenkitės suprasti, kodėl jis taip jaučiasi. Išsiaiškinkite priežastis, verčiančias jį taip kalbėti, ir toliau domėkitės tuo, kur jį veda toks jo mąstymas. Jeigu jis nenori kalbėti, tai irgi nieko tokio.


Visuomet rodykite meilę ir atminkite, kad truputis supratingumo visada yra gerai.


2. Sprendimo ieškokite kūrybingai

Kol vaikai dar gyvena namuose, tėvai kiek išgalėdami geriausiai moko juos būti gerais žmonėmis, gyventi pagal Evangeliją ir apie tai, kaip Evangelijos principai gali būti naudingi jų gyvenime. Tačiau galiausiai patys vaikai, naudodamiesi savo valios laisve, turi pasirinkti, ką tikėti. Kai mūsų vaikai dar gyveno su mumis, suvokėme, kad negalime jiems nurodinėti, kuo tikėti, bet vis dėlto norėjome, kad jie mokytųsi apie Dievą. Vienu metu mano dukra nebenorėjo vaikščioti į bažnyčią, bet mes jautėme, kad jai visgi svarbu įgyti religinį išsilavinimą, lygiai taip, kaip ir pasaulietinį išsilavinimą mokykloje. Viską pamaldžiai apsvarstę, davėme jai galimybę susirasti kitokią bažnyčią, jeigu ji nebenori lankyti mūsiškės. Galiausia ji nusprendė, kad bus paprasčiau toliau lankyti mūsų bažnyčią. Žinoma, kiekviena šeima turi pati nuspręsti, koks būdas tinka jiems. Galite kūrybingai nustatyti taisykles savo namuose, bet atminkite, kad visi turime valios laisvę ir tikėjimo negalima įteigti per prievartą.   

3. Vertinkite santykius

Net jeigu mums ne visada patinka mūsų vaikų pasirinkimai, galime rodyti jiems, kad juos mylime ir labiau už viską norime išlaikyti ryšį su jais. Tai darome, kai išklausome vaikus, pripažįstame jų jausmus ir stengiamės suprasti jų požiūrį. Ypač tada, kai vaikai tampa suaugusiais, ateina metas, kai būtina visiškai pripažinti, jog dabar tai jūsų vaikų pasirinkimai, net jeigu su jais ir nesutinkate. Geriausia būtų, kad jūs ir toliau tikėtumėtės, jog viskas pasikeis, tačiau kartu pripažintumėte, kad dabar reikalai yra tokie, kokie yra. Dabar yra metas susitelkti į kitus džiaugsmą mums nešančius santykių aspektus, nesusijusius su vaikų pasirinkimais dėl bažnyčios.

4. Atminkite, kad esate ne vieni

Kita padedanti strategija – tai atminti, kad nesate vieni. Branginu galimybę pasikalbėti su panašius vargus išgyvenusiais žmonėmis, galinčiais man parodyti kitokią perspektyvą ir empatiją. Malda taip pat padėjo man jaustis ne tokiam vienišam. Melsdavausi ir sakydavau: „Gerai, Dangiškasis Tėve, padėk man žinoti, ko turiu išmokti šiandien. Apie ką turėčiau pasikalbėti su savo vaiku dabar, kad tai padėtų man geriau jį suprasti ir žinoti, kaip patenkinti jo poreikius?“ Manuoju atveju į tas maldas dažnai būdavo atsakoma per pokalbius ir susitikimus su žmonėmis. Daugelis tokių pokalbių įvykdavo kaip tik tada, kai man reikėjo sustiprinimo ir naudingų įžvalgų bei paramos. Dievas nori mums padėti, jeigu tik Jį įsileidžiame.

5. Pažvelkite į tai kitaip

Kai mano duktė paliko Bažnyčią, galvojau: „Ką dariau ne taip? Kaip galėjau taip viską sugadinti? Kaip galiu TUOJAU PAT viską pataisyti?“ Ir, žinoma, nerimavau, jog žmonės galvos, kad mūsų šeima yra netobula, kad jai kažko trūksta. Taip kvaršindamas sau galvą, pastebėjau, kad man padeda skaitymas apie kažką panašaus pergyvenusią moterį. Ji pasakojo, kad reguliariai lankydamasi šventykloje ir karštai melsdamasi įgijo stiprybės. Po 10 metų kassavaitinio šventyklos lankymo ji suvokė, kad jos vaikai vis dar negrįžo į Bažnyčią, bet ji pati pasikeitė. Ji suvokė, kad tapo kitu žmogumi, kad jos širdis suminkštėjo, kad ji gali geriau suprasti savo vaikų gerumą ir matyti švelnius Viešpaties pasigailėjimus savo gyvenime. Ji ėmė geriau įsijausti į kitų žmonių istorijas ir vargus.


Dievas ne visada į mūsų maldas atsako pakeisdamas kitus, bet kartais keičiamės mes patys, kai siekdami pagalbos tiesiame rankas į Viešpatį


6. Atminkite, kad tai dar ne pabaiga

Vienas iš geriausių būdų išlaikyti teisingą perspektyvą – tai atminti, kad nežinome, kokioje savo šeimos gyvenimo istorijos dalyje esame. Kas žino, koks bus kitas skyrius? Kas žino, ar mūsų vaikai sugrįš ir kada tai įvyks? Gali būti daugybė įvairių mums dar nė neįsivaizduojamų tos istorijos pabaigų. Išlaikyti teisingą perspektyvą reiškia atminti, kad mūsų prielaidos ne visuomet teisingos. Galime pasirinkti išlaikyti artimą ryšį su savo šeimomis nepaisydami mūsų skirtumų. Galime susitelkti į tarpusavio santykius, o ne į mus skiriančius principus. Ir galime apsispręsti į šią situaciją žvelgti kaip į galimybę, o ne kaip į tragediją. Galbūt nenorėjau, kad mano vaikai pasirinktų kitą kelią, bet per šią patirtį aš įgijau daug svarbių supratimo dovanų. Gyvenime gausu vingių bei posūkių, ir istorija dar nesibaigė. Už kito posūkio mūsų gali laukti dar daugybė nuostabių siurprizų.

Norėdami išgirsti daugiau, kaip reaguoti į kitų išsakomą smerkimą, kai jūsų vaikas pasirenka kitokį kelią, ir kaip įveikti nevisavertiškumo jausmus bažnyčioje, žiūrėkite ar išklausykite visą Gospel Solutions for Families (anglų k.) epizodą svetainėje Mormon Channel.