Kiekvienai mamai, kuriai per sakramento susirinkimą būna sunku su mažyliu

mama su mažyliu

Mano sūneliui du metukai. Jis tikras nenuorama. Na, ne visada. Tačiau praeitą sekmadienį bažnyčioje (kai mūsų elgesys turi būti nepriekaištingas) jis buvo tipiškas dvimetis padūkėlis.

Kai vyro paprašė padėti išdalyti sakramentą, supratau, kad nebus lengva. Puikumėlis. Sėdėsiu viena su keturiais vaikais, įskaitant ir minėtąjį padūkėlį.

Sunkumai prasidėjo dar prieš sakramento giesmę. Pirma, mažylis pradėjo traukti giesmynus iš dėtuvių ir mėtyti juos ant grindų. Kai tuo pasirūpinau, kilo kova dėl vaisių užkandžių – tai pravirkdė mūsų keturmetį, ir kol bandžiau jį nuraminti, kad nerėktų, mano dvimečiui beveik pavyko prasibrauti pro vyresnę seserį ir nubėgti praėjimu. Taigi šiandien buvau „toji mama, kuri negali susitvarkyti su savo vaikais“. Nedelsiant pasodinau verkiantį keturmetį, pastvėriau savo dvimetį, ir abu išrūkome į fojė.

Jis nenurimo ir ten. Fojė mano sūnelis bėgiojo po koridorių bandydamas nuo manęs pasprukti, mėgino išpaišyti ant kėdės paliktą registracijos lapą, o kai jam pavyko atidaryti stiklines duris ir išbėgti į stovėjimo aikštelę, aš buvau beveik pasiruošusi nuleisti rankas. Beveik.


Nė akimirkai negalėjau ramiai susikaupti. Nė akimirkos negalėjau apmąstyti sakramento svarbos.


Tuo metu prie manęs prisijungė kitos trys mamos, bandančios sutramdyti savo nenuoramas. Po sakramento maldos kunigystę turintis asmuo, kaip ir pridera, atėjo į fojė, kad suteiktų galimybę ir mums dalyvauti šiose šventose apeigose. Viena bėda – nieko švento nemačiau tame, kas vyko. Nė akimirkai negalėjau ramiai susikaupti. Nė akimirkos negalėjau apmąstyti sakramento svarbos. Nejutau stiprinančios dvasinės galios. Tiesiog užkrimtau duonos, gurkštelėjau vandens ir iš visų jėgų stengiausi, kad mano sūnelis nepaimtų daugiau nei priklauso.

Prieš kelias dienas buvau perskaičiusi dešimtis nuostabių pasakojimų, kuriuose žmonės socialiniuose tinkluose dalijosi savo patirtimi, kaip jie sakramento apeigas paverčia ypatingomis, o man taip nesigavo. Galvojau: „Nieko negaliu daryti, ypač su tokiu sūneliu. Tokia mama negali patirti kažką dvasiško, kai dalijamas sakramentas.“

Maniau, kad sekmadienis sugadintas. Po to, kai buvo išdalytas sakramentas ir prasidėjo liudijimų susirinkimas, sugrįžau į sakramento salę. Pirmasis išgirstas liudijimas visiškai pakeitė mano požiūrį į tą dieną.

Sesuo pasidalijo, kad skaitydama Raštus, Mozijo knygoje aptiko eilutę, kurioje minimas ryškus liudijimas. Jai patiko mintis, kad gali turėti ryškų liudijimą kaip ir pranašai bei apaštalai Raštuose, ir ji norėjo permainų savo gyvenime, kad galėtų mėgautis tuo palaiminimu. Ji, kaip ir aš, turi keturis vaikus ir pasakojo, kokie nenuspėjami gali būti sekmadieniai. Kad įveiktų tą sąmyšį, ji pradėjo karštai melsti, idant kiekvieną sekmadienį patirtų dvasinių išgyvenimų, kurie jos liudijimą padarytų šviesesnį. Pasakodama, kad į jos maldas buvo atsakoma kiekvieną kartą, kai tikėdama melsdavo liudijimą stiprinančių išgyvenimų sekmadieniais, ji susigraudino. Kartais tai įvykdavo bažnyčioje, kartais tik grįžus namo, o kartais toji švelni akimirka buvo juntama tik besibaigiant dienai. Moralas – liudijimas buvo stiprinamas. Kai meldėsi tikėdama, Dangiškasis Tėvas atsakydavo į jos maldą ir kas sekmadienį apdovanodavo liudijimą stiprinančiais išgyvenimais.

Šias tris sakramento susirinkimo minutes mano vaikai net nesukrebždėjo. Galėjau klausytis jos liudijimo ir išgirdau tai, ką man reikėjo išgirsti. Pajutau Dvasią, o mano akys prisipildė ašarų. Man reikėjo melsti pagalbos dėl sekmadienių. Bet taip pat pajutau, kad turėčiau leisti sau atsikvėpti. Dvasiniai išgyvenimai patiriami ne vien per kelias minutes, kai dalijamas sakramentas. To visi siekiame, bet ne visi patiriame. Mano vaikai niekada nesėdės tobulai pagarbiai (bent keletą metų). Gali būti, kad mano dvimečiui niekada nepatiks „sakramento knygelė“ su Jėzaus paveikslėliais. Tačiau tai nereiškia, kad sekmadienis bus nevykęs. Kartais tereikia akimirkos, vienos minutės, kad pajustum Dvasią, pripildančią atgaivos ateinančiai savaitei. Tą sekmadienį minėtasis liudijimas, tos trys minutės, buvo man reikalinga atgaiva.


Pradedu suprasti, kad Dangiškasis Tėvas būtent dabar stengiasi išmokyti mane kažko svarbaus, kažko, kas ateityje nuostabiai palaimins mano gyvenimą.

@denavey (Instagram)

Taip, gali atrodyti, kad sekmadieniais laikas prailgsta ir mums būna sunku. Socialiniame tinkle Instagram‘e rašė @denavey, vyskupo žmona ir šešių vaikų (iš kurių trys keturių metų neturintys berniukai) mama, rašė:

„Pradėjau suvokti, kad Dangiškasis Tėvas dabar stengiasi mane išmokyti kažko labai svarbaus, kažko, kas nepakartojamai palaimins gyvenimą.“

Kiekvienai mamai, kuriai per sakramento susirinkimą būna sunku su mažyliu, sakau: „Tu nesi viena.“

Instagram‘e @jodeespencer rašė:

„Keturi vaikai, kurių amžius nesiekia šešerių, reikalauja nemažai pastangų, kad sakramento susirinkimas taptų neeiliniu susirinkimu. Patyriau, kad jeigu uoliai ieškau Dvasios […] visada ją randu. O kai Dvasia su MANIMI, mano vaikai tai mato ir patys ją jaučia. Jie pagarbiau sėdi, labiau įsiklauso ir iš visų jėgų stengiasi leisti savo mamai ir tėčiui klausytis, mokytis ir mėgautis Dvasia.“

„Mano vaikai dar maži, tad būna sunku per sakramentą mąstyti apie Gelbėtoją ir apie tai, ką galiu geriau padaryti per ateinančią savaitę, – pakomentavo natabc15. – Patirtis rodo, kad jeigu šeštadienio vakarą skiriu laiko sau peržvelgti savaitę ir susirašyti, ką darau gerai ir ką norėčiau pakeisti, būnu geriau pasiruošusi sakramentui sekmadienį.“

pasoruošimas sakramanto susirinkimui

Šie komentarai ir sesers iš mano apylinkės liudijimas padėjo sugalvoti tris dalykus, kurie padėtų man geriau tvarkytis su savo mažuoju nenuorama sakramento susirinkime. Galbūt jie padės ir jums.

  1. Ruoškitės
  2. Melskitės
  3. Būkite kantrios

Sakramentas bus neeilinis, jeigu jam ruošimės visą savaitę ar net sekmadienio rytą. Tada, net jeigu per sakramentą prireiks išeiti į fojė su nenustygstančiu vaiku, būsite apmąsčiusios, kaip galite visuomet atminti Jėzų Kristų ir geriau Jam tarnauti.

Melskite dvasinių išgyvenimų sekmadieniais, kad šie sustiprintų jūsų liudijimą. Išmokite juos atpažinti tiek bažnyčioje, tiek ir namuose. Tikėkite, kad jeigu melsite liudijimą stiprinančių išgyvenimų, juos patirsite.  

Ir galiausiai, būkite kantrios. Ryškūs liudijimai tokie netampa per naktį. Tas pats taikytina ir pagarbiems vaikams.

Kiekvienai mamai, kuriai per sakramento susirinkimą būna sunku su mažyliu sakau – nepasiduok.

„Pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką“ (DS 121:7).

Mano sūneliui du metukai. Jis tikras nenuorama. Na, ne visada. Ir tai man teikia vilties. Atminkite brangias, švelnias akimirkas praleistas su savo vaikais. Jūsų pastangos duoda rezultatų, nors taip neatrodo net 99 procentus su vaikais praleisto laiko.


Irina Danielson yra kilusi iš Floridos valstijos ir Brigamo Jango Universitete įgijo leidinių žurnalistės išsilavinimą. Ji yra žmona ir keturių nuostabių vaikų mama, priimanti visus su tuo susijusius nuotykius.