Meilė, ribos ir veiksmų laisvė

Su Viešpaties pagalba tėvai gali taikyti individualų priėjimą prie savo vaikų, kad padėtų jiems realizuoti visą savo potencialą.

Be vaikų auginimo džiaugsmų, tėvai ir motinos dažnai susiduria ir su tėvystės ir motinystės sugebėjimų išbandymais. Trimetis ožiuojasi, sakydamas „ne“ bet kokiam vakarienei pateiktam maistui. Kiti vaikai pešasi dėl mėgstamo žaislo namuose aidint gerai pažįstamam spiegimui ir verksmui. Dešimtmetis atsisako eiti į lovą tinkamu laiku, tvirtindamas, kad jis turėtų eiti miegoti kartu su paaugle vyresniąja seserimi. Šešiolikmetis, negavęs leidimo dalyvauti ekskursijoje su nakvyne, vyksiančioje be suaugusiųjų, aršiai ginčijasi su tėvais, klausdamas: „Kodėl nepasitikite manimi?“

Tėvų elgesys panašiose situacijose daro įtaką jų ryšiui su kiekvienu vaiku, taip pat ir dvasiniam klimatui namuose. Kadangi nėra dviejų vienodų vaikų ir visų reakcija yra skirtinga, prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) tėvams davė tokį išmintingą patarimą: „Tyrinėkite [vaikų] charakterį bei temperamentą ir atitinkamai su jais elkitės.“1 Prezidentas Džeimsas E. Faustas (1820–2007) mums priminė, kad „vaikų auklėjimas reikalauja savitumo kiekvienu atveju. […] Kas tinka vienam [vaikui], galbūt visai netinka kitam“2. Ieškodami problemų sprendimo, tėvai pasieks geresnių rezultatų, jei į kiekvieno vaiko poreikius žvelgs dėmesingai suderinę tris vaikų auklėjimo principus – meilę, ribas ir veiksmų laisvę.

Meilė

Meilė puoselėja gerus santykius ir saugumo jausmą. Brigamas Jangas mokė, kad „malonūs žvilgsniai, meilingi veiksmai, švelnūs žodžiai ir meilus, šventas elgesys su savo vaikais pririš juos prie mūsų sunkai nutraukiamais saitais, o smurtas bei nemalonus elgesys juos nuo mūsų nutolins“3. Viena motina pažino vadovavimo su meile galią, kai suprato, kad nevaldomas jos pyktis nepadeda dešimtmečiui sūnui eiti anksčiau miegoti. Perskaičiusi prezidento Džozefo F. Smito (1838–1918) patarimą, kad „pataisyti savo vaikų elgesį galite tik […] gerumu, neveidmainiška meile, įtikinimu ir paaiškinimu“4 ir jo paskatinta, ji pamėgino būti švelnesnė. Aptardama šią problemą su sūnumi, ji daugiau sužinojo apie jo poreikius ir rūpesčius. Drauge jie nustatė ėjimo miegoti taisykles, ir jų santykiai pagerėjo.

Malonūs žodžiai ir švelnumas, taip pat ir emocijų kontrolė nesutarimų metu rodo pagarbą esamiems santykiams. Be abejo, apie tėviškos ir motiniškos savikontrolės ugdymą lengviau kalbėti, nei tai padaryti. Brigamas Jangas pastebėjo: „Mačiau daugiau tėvų, negalėjusių suvaldyti savęs, nei negalėjusių suvaldyti savo vaikų.“5 Su dangiška pagalba į susierzinimą galime reaguoti kantriai.

Būkite draugiški

Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) ragino tėvus būti draugiškus savo vaikams.6 Grįžęs namo kiekvieną vakarą po sunkios darbo dienos tėvas susierzindavo dėl savo mažamečių vaikų, kurie atkakliai reikalavo jo dėmesio, ir, jei būdavo užimtas, jis greitai susivaidydavo. Jis nutarė kiekvieną vakarą, prieš įeidamas į namus, pasimelsti, kad geriau sektųsi pasirūpinti vaikų poreikiais. Jis atsisakė vakarinio laikraščio skaitymo, pirmas 10 minučių skirdavo pasisveikinimui ir žaidimui su vaikais ir periodiškai pasiimdavo po vieną vaiką pasivaikščioti ar praleisti kartu laiką. Jo susierzinimas pranyko, vaikai tapo labiau patenkinti ir šeima buvo apdovanota daugybe pozityvių akimirkų.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899–1994) sakė: „Raskite laiko būti tikras draugas savo vaikams.“7 Tai reiškia leisti laiką kartu, rodyti meilę, girti už tai, ką jie daro gerai, mokyti naujų įgūdžių, skaityti jiems, dažnai kalbėtis, o duodant jiems pastabas, leisti jiems tvirtai žinoti, kad yra mylimi. Maloningai ir kantriai reaguodami į nerimtą, netinkamą arba erzinantį vaiko elgesį tėvai duoda jam suprasti, kad jų meilė yra pastovi, kartu mokydami jį geresnio kelio (žr. 1 Korintiečiams 12:31).

Skatinkite gerą elgesį

Gero elgesio pastebėjimas ir skatinimas yra labai efektyvūs būdai parodyti tėvų meilę. Duodami vieną pataisančią pastabą pasistenkite pasakyti bent penkis pozityvius dalykus apie savo vaiką. Pavyzdžiui, galite pagirti („gėlės atrodo puikiai, ačiū, kad išravėjai tas piktžoles“), skirti pelnytus apdovanojimus („jei namų darbus baigsi anksčiau, gali su draugais eiti į kiną“) ir parodyti, kokį pasitenkinimą atneša tarnavimas („buvo nuostabu matyti sesers Voker šypseną, kai atnešėme jai savo paruoštus pietus“).

Venkite prievartos

Lengva į blogą elgesį reaguoti reikalaujant paklusnumo, o ne jį skatinant. Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo papasakojo apie vyrą, pasiryžusį išmokyti kumeliuką vadinėjimo vien tik tempiant pavadėlį. Kiekvieną kartą stipriai truktelėjus, kumeliukas pargriūdavo. Po keleto minučių vyrui pavyko išmokyti kumeliuką tik pargriūti. Tada to vyro žmona davė jam puikų patarimą: „Eik šalia kumeliuko.“ Mano draugo širdgėlai, – pasakojo vyresnysis Balardas, – tai suveikė.8 Tėvam seksis geriau, jeigu jie vadovaus rodydami pavyzdį. Prezidentas Boidas K. Pakeris, Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, užsiminė, kad tėvai turėtų atsisakyti tokių vaiko auklėjimo įpročių, kurie anksčiau neduodavo gerų rezultatų, ir pabandyti geresnius būdus.9

Netinkami bandymai prievarta pasiekti paklusnumo, tarsi „pavadėlio tampymas“, trukdo puoselėti artimus draugiškus ryšius su mažais vaikais ir paaugliais. Nei fizinė, nei psichologinė prievarta nėra tinkama priemonė. Prievarta – tai fizinis ir žodinis smurtavimas, grasinimai, rėkimas, manipuliavimas, meilės nerodymas ir gėdinimas. Nors prievarta gali vesti į laikiną paklusnumą arba taisyklių laikymąsi, ji retai duoda gerus ilgalaikius rezultatus. Prezidentas Gordonas B. Hinklis patvirtino, kad „griežtas drausminimas ir grubus drausminimas neišvengiamai veda ne į pasikeitimą, bet į papiktinimą ir kartėlį“10 (taip pat žr. DS 121:41–44). „Vaikams reikia ne mušimo, – pabrėžė jis. – Jiems reikia meilės ir skatinimo.“11

Vienas jaunas tėvas nusivylė, kai ėmė aiškėti, kad „bausmės pertraukėlės“, kaip drausminimo priemonė, nepadeda jo itin aktyviam sūneliui. Atrodė, kad rėkimas ir pliaukštelėjimai tik skatina blogą elgesį. Bijodamas prarasti savitvardą ir sužeisti vaiką, tėvas nutarė pats padaryti tokią „pertraukėlę“. Jis išėjo iš kambario ir tyliai meldė pagalbos. Sugrįžęs pasikvietė sūnų statyti traukinį iš kaladėlių ir po to žaisti gaudynių – du sūnaus mėgstamiausius užsiėmimus. Jis stengėsi susitelkti į gerėjančius sūnaus sugebėjimus ir dažnai jį gyrė. Tėvo nuostabai, sūnus elgėsi gerai visą likusį vakarą ir prireikė vos kelių švelnių priminimų. Vadovavimas su meile buvo efektyvesnis už vadovavimą su prievarta.

Ribos

Vadovaujant su meile būtina, kad tėvai nustatytų aiškias vaikų elgesio ribas. Ribos saugo vaikus ir padeda jiems ugdyti savikontrolę. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) pažymėjo: „Vaiko veiksmų ribų nustatymas tam vaikui reiškia, kad jį mylite ir gerbiate.“12 Mums, kaip tėvams, Viešpats patikėjo atsakomybę mokyti savo vaikus (žr. DS 68:25). Netinkamo elgesio taisymas gali būti pati sunkiausia tos užduoties dalis. Kartais vaikai susierzina, reiškia nepasitenkinimą arba priešinasi jiems nustatytoms riboms. Tėvai gali būti tvirti, suprasdami, kad vertybių mokymas – tai ilgas procesas ir kad pagrįsti standartai ir lūkesčiai galiausiai padės vaikams ir paaugliams jaustis saugiai ir jiems labiau seksis.

Nustatykite tinkamas taisykles

Ribos turėtų atitikti vaiko brandos lygį. Vyresnysis M. Raselas Balardas skatino tėvus: „Ribas nustatykite atsižvelgdami į konkretaus dalyko svarbą, vaiko polinkius ir brandą.“13 Taip šeima kiekvienam vaikui gali nustatyti skirtingas taisykles, pavyzdžiui, susijusias su namų ruoša arba telefono naudojimu. Nustatant šeimos taisykles svarbu kalnus skirti nuo kurmiarausių. Pavyzdžiui, svarbu, kad tėvai nustatytų taisykles, saugančias vaikus nuo potencialiai pavojingos įtakos. „Jaunimo stiprybės vardan“ pateikti su filmais, muzika, apranga, pasimatymais susiję standartai ir kiti nurodymai gali pasitarnauti kaip naudingas ribų nustatymo vadovas.

Viena šeima, vaikams artėjant prie paauglystės amžiaus, nusprendė per šeimos namų vakarą su jais aptarti knygelę „Jaunimo stiprybės vardan“. Jie kalbėjosi, kodėl reikia laikytis pranašų patarimų ir kokios palaimos dėl to gaunamos. Vėliau, kai vaikai grįždavo namo su klausimais apie mokykloje ir žiniasklaidoje pamatytus dalykus, tie anksčiau vykę pokalbiai apie standartus padėjo jiems drąsiau jaustis su tėvais aptariant tuos klausimus ir abejones.

Pasirūpinkite, kad taisyklių būtų laikomasi

Kai vaikai nedaro to, ko iš jų tikimasi šeimoje, tėvai turi nuspręsti, ar sureikšmins jų netinkamą elgesį. Pienas bus išliejamas, kartais vaikai žaisdami nebus atsargūs, paaugliai galbūt leis, kad socialinis gyvenimas darytų blogą įtaką jų pažymiams. Tai pamokys juos, kad kai kurie veiksmai neduoda gero rezultato. Pagalba išvalant pieną, žaizdos sutvarstymas arba pokalbis apie tai, kaip svarbu daugiau laiko skirti mokslams, bus efektyvesni už vaiko barimą siekiant pamokyti ir taip akivaizdaus dalyko.

Kartais į rimtesnius neprotingus vaikų poelgius tėvai turi reaguoti tinkamų pasekmių būdu. Prezidentas Faustas skatino tėvus parenkant tiesiogines netinkamo elgesio pasekmes vadovautis „pamaldžia įžvalga“14. Kad ir koks rimtas būtų prasižengimas, jį pataisantis sprendimas turi būti apgalvotas ir garbingas. Pavyzdžiui, papeikti asmeniškai yra daug geriau, nei papeikti viešai. Į konkrečius taisyklių pažeidimus reaguokite neminėdami ankstesnių prasižengimų. Išlaikykite savitvardą. Aptarkite elgesį, bet nepravardžiuokite ir nežeminkite vaiko. Trumpas paaiškinimas, ko iš jų tikisi tėvai, paprastai veikia geriau nei ilgas pamokslavimas.

Kai tėvai išlieka ramūs, labiau tikėtina, kad jie parinks pagrįstas tiesiogines pasekmes. Prezidentas Hinklis sakė: „Principas „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko“ man niekada nebuvo priimtinas.15 Jis taip pat pasakojo, kad „tėvas niekada nekėlė prieš jį rankos, nebent jį palaiminti, tai ir jis ėjo tėvo pėdomis“16.

Tinkamiausios tiesioginės pasekmės paprastai yra susietos su konkrečiu prasižengimu ir skirtos padėti vaikams siekti pageidaujamo rezultato. Ribų taikymo pavyzdžiu galėtų būti vakarinių veiklų su draugais ribojimas iki kol pagerės pažymiai, pagalba mažam vaikui atlikti paprastus namų ruošos darbus, kol pažaisti ateis draugai, arba vaiko atskyrimas nuo brolių ar seserų po emocinio protrūkio, kol jis arba ji nurims ir galės sugrįžti žaisti šeimos stalo žaidimus.

Venkite per daug atlaidaus vaikų auklėjimo

Nors drausminant svarbu būti lankstiems, prieš rimtus prasižengimus akis užmerkiantys arba ribų su pagrįstomis tiesioginėmis pasekmėmis ramiai ir nuosekliai netaikantys tėvai nepakankamai gerai moko ir veda vaikus. Vyresnysis Balardas paaiškino, kad gali būti „žalinga, kai tėvai per daug atlaidūs ir per daug lepina savo vaikus, leisdami jiems daryti viską, ko šie užsigeidžia“17. Net ir sumaniausiai auklėjami kai kurie vaikai priiminės neteisingus sprendimus. Bet labiau tikėtina, kad jie nuklys, kai bus neprižiūrimi ir neturės atsakyti už tai, kur yra ir kuo užsiima.

Pravartu nustatyti planų aptarimo ir atliktų darbų fiksavimo tvarką. Kai kurios šeimos pastebėjo, kad šeimos taryba sekmadieniais yra tinkamas laikas suderinti tvarkaraščius ir nustatyti, ko iš vaikų tikimasi. Pavyzdžiui, kai šešiolikmetė Džena pamiršo pranešti tėvams, kad po atšauktos futbolo treniruotės ji išėjo pas draugę, jie pasikalbėjo, kodėl laiko tai problema. Jai buvo priminta, kad ateityje praneštų, kai pasikeičia suplanuotos veiklos. Su meile nustatytos aiškios ribos vaikams leidžia geriausiai pasinaudoti sėkmės galimybėmis.

Veiksmų laisvė

Vadovaudami su meile ir nustatydami veiksmų ribas tėvai gali skatinti vaikų nepriklausomybės jausmą. Autonomija, arba veiksmų laisvė, leidžia vaikams išreikšti savo individualumą ir padeda mokytis priimti gerus sprendimus. Kalbėdamas apie šventuosius pranašas Džozefas Smitas sakė: „Aš mokau juos teisingų principų, o jie valdo save patys.“18 Panašiai ir tėvai mažais žingsneliais turėtų ruošti savo vaikus valdyti save, kad šie pasiruoštų tai dienai, kai galiausiai paliks namus.

Tėvai palengvina šį procesą duodami vaikams jų brandą atitinkančią, apibrėžtą veiksmų laisvę. Nuo pat kūdikystės tėvai nustatytose ribose gali leisti jiems priiminėti pagrįstus sprendimus. Pavyzdžiui, maži vaikai gali pasirinkti, ką vilkės šventės metu. Vyresni vaikai gali pasirinkti, kada užsiims namų ruoša, su sąlyga, kad nurodytu laiku darbai bus baigti. Paaugliams gali būti leista rinktis, ką žiūrėti, žaisti ir klausyti, jei tai atitinka šeimos taisykles. Leidimas vaikams prisidėti priimant sprendimus, ruošia juos vėliau priiminėti svarbesnius sprendimus.

Suteikti vaikams veiksmų laisvę taip pat reiškia leisti derėtis dėl taisyklių ir ieškoti kompromisų, kai tai yra priimtina. Vyresnysis Balardas pabrėžė, kad tėvams svarbu „būti pasiruošusiems tinkamai keisti kai kurias taisykles taip ruošiant vaikus gyvenimiškoms situacijoms“19. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad nustatėte taisyklę, leidžiančią žaisti tik po to, kai vaikai atliks namų ruošos darbus. Kas nutiktų, jei trumpam užsuktų vaikų pusbroliai ar pusseserės? Tokiu atveju tėvai ir vaikai galėtų nuspręsti būti lankstūs ir namų ruošą užbaigti kitu metu. Pasirengimas derėtis ir ieškoti kompromisų reikalavimus padaro pagrįstus, vaikams leidžia labiau kontroliuoti savo gyvenimą ir ruošia juos gyvenimiškoms situacijoms, kada teks spręsti problemas.

Veiksmų laisvė taip pat suteikia vaikams galimybę ugdyti savo požiūrį į Evangeliją. Paaugliai, išmokę atpažinti Dvasią ir daryti sprendimus remiantis nuosavu gėrio ir blogio supratimu – o ne vien tik tėvų reikalavimais ir paklusnumu – bus geriau pasiruošę priimti išmintingus sprendimus stresinėje situacijoje arba spaudžiant bendraamžiams. Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad paauglių „pasiryžimas rinktis Viešpaties kelią bei šeimynines vertybes yra daug gilesnis, kai jie pasirenka tai patys, o ne kai mes bandome priversti juos perimti tas vertybes. Viešpaties meilės bei priėmimo būdas yra geresnis už Šėtono jėgos ir prievartos būdą, ypač auklėjant paauglius“20. Tinkama veiksmų laisvė byloja apie pasitikėjimą ir pagarbą.

Siekite Viešpaties pagalbos

Viešpats brangino Savo santykius ir bendravimą su vaikais. Stengdamiesi savo vaikus matyti tokius, kokius juos mato Jis, prisipildysime tikrosios meilės jiems. Per maldą patirtos dvasinės įžvalgos padės mums deramai reaguoti į vaikų poreikius ir patiriamus sunkumus. Tai padeda prisiminti, kad vaikų auklėjimas yra nuoseklus, dinamiškas procesas. Gali prireikti laiko, kol pamatysime savo pastangų rezultatus. Tai, kas sekasi šiandien, gali kitąmet arba net rytoj nebesisekti. Ir niekas iš tėvų nesusidoroja su visomis problemomis tobulai. Kai suklystame, svarbu, kad atsiprašytume ir pasistengtume labiau. Galiausiai tėvai taip pat auga ir mokosi. Su Viešpaties pagalba tėvai gali tinkamai rodyti meilę, nustatyti ribas ir pamatuotą veiksmų laisvę, kad padėtų vaikams pasiekti savo, kaip Dievo sūnų ir dukterų, potencialą.

 

Pagalba šeimos vakarui

Tėvai turėtų iš anksto perskaityti ir išnagrinėti šį straipsnį.

1. Perskaitykite skyrelį „Venkite per daug atlaidaus vaikų auklėjimo“ Aptarkite, kas yra šeimos taryba ir kaip ji gali padėti jūsų šeimai. Užsirašykite, ką turėtumėte aptarti per šeimos tarybą.

2. Pademonstruokite ribų svarbą lėtai pildami vandenį į stiklinę ir bandydami išsiaiškinti, iki kiek ją galima pripilti neišliejus vandens ant stalo. Pakalbėkite, kodėl vandenį stiklinėje reikia riboti. Palyginkite tai su šeimoje nustatytomis ribomis. Perskaitykite pirmąją skyrelio „Ribos“ pastraipą. Aptarkite arba nustatykite tinkamas šeimos taisykles.

 

Išnašos

1. Discourses of Brigham Young, sel. John A. Widtsoe (1954), 207.
2. James E. Faust, “The Greatest Challenge in the World—Good Parenting,” Ensign, Nov. 1990, 34.
3. Brigham Young, Deseret News Weekly, Dec. 7, 1864, 2.
4. Joseph F. Smith, Gospel Doctrine, 5th ed. (1939), 317.
5. Teachings of Presidents of the Church: Brigham Young (1997), 338; Deseret News Semiweekly, July 12, 1870, 2.
6. Gordon B. Hinckley, “Some Thoughts on Temples, Retention of Converts, and Missionary Service,” Ensign, Nov. 1997, 52.
7. Ezra Taft Benson, To the Mothers in Zion (pamphlet, 1987), 8.
8. M. Raselas Balardas, „Dar vieną“, 2005 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
9. Boyd K. Packer, That All May Be Edified (1982), 139.
10. Gordon B. Hinckley, “Behold Your Little Ones,” Ensign, June 2001, 4.
11. Gordon B. Hinckley, “Save the Children,” Ensign, Nov. 1994, 53.
12. The Teachings of Spencer W. Kimball, ed. Edward L. Kimball (1982), 341.
13. M. Russell Ballard, “The Sacred Responsibilities of Parenthood,” Ensign, Mar. 2006, 32.
14. James E. Faust, Ensign, Nov. 1990, 34.
15. Gordon B. Hinckley, Ensign, Nov. 1994, 53.
16. In Sheri L. Dew, Go Forward with Faith (1996), 141.
17. M. Russell Ballard, Ensign, Mar. 2006, 32.
18. John Taylor, Millennial Star, Nov. 15, 1851, 339.
19. M. Russell Ballard, Ensign, Mar. 2006, 32.
20. Robert D. Hales, “Strengthening Families: Our Sacred Duty,” Ensign, May 1999, 34.