Praleisti pagrindinę navigaciją

Nepraraskite vilties, kai jūsų šeima atrodo iširusi

Šeimos stiprinimas

Šiandien nelengva būti tėvais ir neabejotinai daug sudėtingiau negu buvo kada nors anksčiau.  

Šiandien tenka rūpintis ne tik kaip užkirsti kelią nepilnamečių girtavimui, tėvus šiandieną neramina narkotikai, atrodantys kaip saldainiai, ir leistinos medžiagos (ko niekada net neįtartumėte), kuriomis piktnaudžiaujant tampa žalingos ar netgi mirtinos.

Tėvai, užuot nerimavę, kiek laiko po pamokų jų vaikai praleidžia prie televizoriaus, klausia savęs, kaip jie galėtų nuvilioti savo vaikus nuo kompiuterinių žaidimų, telefonų ir planšečių.

Ir užuot rūpinęsi, kad, sulaukę aštuoniolikos, jų vaikai būtų pasiruošę palikti namus ir gyventi savarankiškai, tėvai šiandieną nerimauja, kaip ilgai jie galės rūpintis savo suaugusiais vaikais, jų šeimomis ir anūkais ir ar jie iš vis padeda ar trukdo savo vaikų pažangai gyvenime.   

Šiandien nelengva būti tėvais. Visiems mums praverstų truputis pagalbos sprendžiant sunkumus, kurie yra būdingi tik mūsų laikams. Dažnai sprendimai šiems unikaliems iššūkiams randami „pagrindinėje pagalbos sau knygoje“, kuri yra tiesiai prieš mus, tačiau vargiai ar kasdien naudojama kaip instrukcijų vadovėlis tėvams t. y. Jėzaus Kristaus Evangelija.   

Kaip rašoma Raštuose ir kaip kalba gyvieji pranašai ir apaštalai, Jėzaus Kristaus Evangelijos dėka mes galime rasti šiandienos problemų sprendimus.

Pokalbio dalyvės

„Mormon Channel“ laidos apie vaikų auginimą vedėja ir trijų vaikų motina Eimi Aiverson kartu su buvusia Bažnyčios Paramos bendrijos prezidentūros nare Kerole M. Styvens ir licencijuota klinikine psichologe daktare Liza Heil, susėdusios pusvalandžio pokalbiui, kalbasi apie tai, koks turėtų būti idealus šeimos modelis išsiskyrusioms šeimoms, vienišiems tėvams arba esant kitai sudėtingai šeimos situacijai, kurią būtų sunku pavadinti idealia.

Daktarė Heil beveik 25-ius savo darbo metus praleido stiprindama santuokas ir šeimų santykius. Sesuo Styvens, būdama pašaukta Paramos bendrijoje, ketverius metus praleido lankydama ir mokydama moteris visame pasaulyje. Ji turi šešis vaikus ir 21-ą anūką. 

Skaitykite toliau norėdami sužinoti keletą jų atsakymų ir įžvalgų, kaip mokyti idealų neidealiuose situacijose.

Eimi Aiverson: Kaip mes galime rūpestingai mokyti savo vaikus ar kitus žmones, kai mūsų pačių gyvenimai nėra idealūs, turbūt kaip ir tų, kuriuos mes mokome?

Sesuo Kerolė M. Styvens: Manau, kad paprasčiausiai turėtume pradėti nuo meilės pagrindo. Mes tiesiog visada turime skleisti meilę ir neteisti. Būkite pasiruošę klausimams ir nenuvertinti kitų nuogąstavimų. Jei mes paprasčiausiai rodysime Kristaus meilę ir visada padėsime kiekvienam vaikui ir kiekvienai moteriai, jie bus imlūs tam, ko mes mokysime. Niekas iš mūsų neturime idealios šeimos. Galbūt esate susituokusi ir turite vaikų arba esate susituokusi, bet neturite vaikų, o gal esate vieniša nevedusi, arba vieniša išsituokusi ar našlė. Bažnyčioje mes turime visas šias skirtingas moterų grupes. Tačiau mane tikrai neramina tai, kad Bažnyčioje kartais priskiriame save kokiai nors iš tų grupių ir susiskaldome. Ir to mums tikrai nereikia. Mums reikalinga vienybė tarp moterų. Mums reikia, kad visos jaustųsi įtrauktos, reikalingos, naudingos ir mylimos. Ir to mokykite savo vaikus rodydamos pavyzdį, kaip elgtis su kitais.

Eimi: Kaip mokydamos savo vaikus idealo galime panaudoti kai kuriuos mūsų patirtus išbandymus ir sunkumus?

Daktarė Liza Heil: Štai kodėl mes esame čia. Tai primena man tokią Orsono F. Vitnio citatą:

„Joks mūsų patiriamas skausmas ar išbandymas nepraeina veltui. Tai padeda išsiugdyti tokias savybes kaip kantrybė, tikėjimas, dvasios tvirtumas ir nuolankumas. Viskas, ką mes patiriame, ir viskas, ką ištveriame, ypač jei tai ištveriame kantriai, stiprina mūsų charakterius, skaistina mūsų širdis, praplečia mūsų sielas ir padaro mus švelnesnius, geraširdiškesnius, vertesnius vadintis Dievo vaikais… ir per sielvartą bei suspaudimą, sunkų darbą ir vargus įgyjame patirtį, kurią esame čia atėję įgyti ir kuri padės mums tapti labiau tokiems, kokie yra mūsų Tėvas ir Motina danguje.“

Mes esame labai palaiminti žinodami, kad turime paskirtį. Mes čia atėjome ne tam, kad išmoktume, kaip mylėti save. Mes jau žinome, kaip tai padaryti. Nesvarbu, ar esu savimyla ar rūpiu tik pati sau (kas iš esmės reiškia tą patį – egocentrizmą), atėjome čia tam, kad išmoktume, kaip mylėti kitus. Viskam yra priežastis. Viskas yra vardan mūsų patirties.

Sesuo Styvens: Žinau, kad patirdami sunkumus, klausiame: „Kodėl?“ Tačiau, kai jie praeina ir pažvelgiame atgal, suvokiame, kaip stipriai jie mus pakeitė, kaip stipriai mes per juos patobulėjome ir kad išties svarbiausia yra tobulėjimas. Tačiau mums niekada nereikia to daryti vieniems. Apsupkite save gerais draugais ir šeima, žmonėmis, kurie buvo su jumis, kai jums buvo sunku, žmonėmis, kurie gali pažvelgti į situaciją iš kitų pusių ir pasidalinti savo įžvalgomis. Kiti žmonės mus gali pakylėti, o kai esame pakylėti, mes turime stiprybės pakylėti savo vaikus.

Eimi: Ką jūs pasakytumėte tiems, kurie mano, kad jų „iširusi“ šeima sugriovė jų vaikų ateitį?

Daktarė Heil: Vedybinis statusas nenulemia vaikų laimės. Vaikai būna nelaimingi dėl besąlygiškos meilės trūkumo jų gyvenime. Mes visada galime parodyti besąlygišką meilę. Kaskart, kai pykstame ar nusiviliame savo vaikais, pagalvokime, ar neklystame. Ar į pirmą planą nepastatome savęs, parodydami, kad „dėl tavo elgesio aš dabar atrodau kaip prasta mama“, užuot sakę „mane labai neramina tavo elgesys, padėk man suprasti, kodėl taip elgiesi“. Kai mums svarbiau yra „tu man rūpi“ ir „žinok, kad neabejotinai esi mylimas“, tada mūsų vaikai pasitiki mumis. Mūsų tarpusavio santykiuose jie randa laimę. Mes galime pasirinkti, kaip atrodys ir kokius jausmus sukels mūsų kasdieniai santykiai. Mes galime pasirinkti savo scenarijų.

Tiems, kurie mano, kad „mano šeima visada tokia buvo“ ir todėl nieko pakeisti negalima, sakau: jūs galite pasikeisti. Mūsų vaikai, išmokyti Viešpaties šeimos modelio, gali nuspręsti, su kuo ir kada vaikščios į pasimatymus, su kuo tuoksis, ir kokie bus jų standartai. Jie padarys visa, kas nuo jų priklauso priimdami sprendimus ir po to žengs tikėjimo reikalaujantį žingsnį. Jie be baimės gali tikėti, kad geri dalykai nutiks jų gyvenime. Neabejotinai bus sunkumų, bet tam mes ir turime tikėjimą. Kuo jis yra stipresnis, tuo aiškiau žinome, kas mes esame ir tuo daugiau išbandymų atlaikysime. Klausimas yra ne, ar bus sunkumų, bet: kada užklups sunkumai ir kokie jie bus, tačiau mes visada turime viltį. Vaikai, nepriklausomai nuo jų šeimos aplinkybių, gali pakeisti savo ateitį.

Sesuo Styvens: Štai kokia yra valios laisvės reikšmė. Tai yra mūsų gebėjimas pasirinkti, kokie bus tolimesni mūsų žingsniai bei galimybė pasakyti: „mes negalime būti užguitos ir negalime amžinai leisti kitų valios laisvei kontroliuoti mūsų valios laisvę“. Kito valios laisvė nekontroliuoja mūsų asmeninės laimės. Mes galime būti laimingos. Mes galime ištrūkti iš sielvarto ir apgailestavimų.

Galvoju apie tai, kaip Gelbėtojas ėjo vandeniu ir kaip Petras pajuto norą padaryti tą patį. Petras turėjo tikėjimą išlipti iš valties ir eiti vandeniu, nepaisant visų vėjų ir bangų bei jį supusių visų neramumų, kai buvo susitelkęs į Gelbėtoją. Ir tik tada, kai nebebuvo susitelkęs ir jo dėmesį patraukė tai, kas vyko aplink jį, jis pradėjo skęsti. Man patinka žodis „pradžia“. Visi mes vienaip ar kitaip kiekvieną dieną pradedame skęsti nuo atsakomybės svorio. Tačiau Petras naudojo savo tikėjimą ir valios laisvę prašydamas pagalbos ir ištiesė ranką. Viešpats, ištiesęs ranką, sugriebė Petrą ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Susitelkite į Gelbėtoją. Pasikliaukite Dievo planu. Pasikliaukite mūsų dieviška prigimtimi. Pasikliaukite Gelbėtoju. Pasikliaukite Jo Apmokėjimu. Tėvas suteikė viską, ko reikia, kad mums sektųsi šiame mirtingame gyvenime, kuris, Jis žinojo, bus labai sunkus. Bet mes turime išmokti tuo kliautis.


Šaltinis: laida „Evangelijos sprendimai šeimoms“ (anglų k.), Mormon Channel.