Paprastais būdais daromi dideli darbai

Antklodės perduodamos vaikų namams

2014 m. sausio 24 dieną Vilniaus I ir II skyrių nariai pirmą kartą susitiko su į Vilnių atvykusia vyresnio amžiaus misionierių, brolio ir sesers Suisse`ų, pora. Lietuvos apygardos prezidentas Denis Grinevičius sveikindamas šią porą pasakė, jog nariai meldėsi, kad jie atvyktų, nes mums labai reikia jų patyrimo, žinių ir meilės. Tuomet niekas negalėjo įsivaizduoti, kiek daug gyvenimų Viešpats palaimins per šiuos nuostabius misionierius.

Šių misionierių gebėjimas įžvelgti galimybes tarnauti kitiems iš pat pradžių buvo stebinantis ir įkvepiantis: vos užsiminus apie neaktyviu tapusį narį ar besidomintįjį, paaiškėdavo, kad vyresnysis ir sesuo Suisse`ai jau aplankė arba pakvietė jį pietų; naujagimių susilaukę tėvai dovanų gavo spalvingas šiltas antklodes kūdikiams; sesuo Suisse Paramos bendrijos seseris pradėjo mokyti piešti, kartu su vyresniuoju Suisse vedė anglų kalbos pamokas. Rodės, kad jie jau Amerikoje sudarė planą ir apgalvojo būdus, kaip tarnauti. Bet... patys misionieriai prisipažino, kad iš pradžių jie nežinojo, ką galėtų daryti.

Tuometinis Baltijos misijos prezidentas Boswell`as patarė jiems panaudoti savo talentus ir įgūdžius. Mąstant apie jo patarimą, kilo Viešpaties įkvėpta mintis pasiūti antklodes vaikų namuose augantiems vaikams. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip sakė sesuo Suisse: „Mes darėme viską, ką galėjome, o dėl to, ko negalėjome, meldėme pagalbos.“ Viešpats užgirdo jų maldas ir į bažnyčią atvedė seserį Audronę. Nors dar tik domėjosi bažnyčia ir Evangelija, ši nuostabi sesuo ėmėsi aktyviai talkinti misionierių porai: susitarė dėl susitikimų su socialinės globos namų direktorėmis ir kartu vyko į juos, tarėsi dėl nuolaidų audinių parduotuvėje, buvo šalia, kai parduotuvės darbuotojos kirpo audinius, ir vežė medžiagas į Suisse`ų namus. Tačiau tam, kad būtų įgyvendinta idėja siūti antklodes vaikų namų auklėtiniams, reikėjo išspręsti ne tik organizacines, bet ir technines problemas. Antklodėms dygsniuoti reikėjo rėmų. Žmonės, į kuriuos misionieriai kreipėsi prašydami pagalbos, iš pradžių net nesuprato, kodėl antklodžių negalima siūti ant stalo, tačiau vis viena bandė padėti. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, bet galų gale reikiamus brėžinius pavyko rasti internete ir vyresnysis Suisse`as nusipirkęs įrankius ir medžiagas padarė vienus, o brolis iš Vilniaus I skyriaus kitus rėmų komplektus. Taip prasidėjo projektas „Siūkime antklodes“.

Parengiamasis darbų etapas buvo baigtas ir birželio mėnesį visi norintys buvo pakviesti ateiti dygsniuoti antklodžių. Reikėjo pasiūti 135 antklodes! Kad šis skaičius neišgąsdintų, Paramos bendrijos klasės skelbimų lentoje atsirado linksmas drambliukas ir smagus klausimas „Kaip suvalgyti dramblį?“ Atsakymas į šį klausimą paprastas – po kąsnelį. Taip, po vieną, buvo tikimasi pasiūti antklodes visiems dvejuose vaikų namuose augantiems vaikams. Prasidėjo ypatingas projekto etapas, kai kiekvienas norintis galėjo pajusti tarnavimo teikiamą džiaugsmą. Siūti ateidavo ne tik moterys, bet ir vyrai. Vaikai taip pat prisidėjo: didesni dygsniavo antklodes, mažesni karpydavo siūles arba tikrindavo, kad apatinėje antklodės pusėje neliktų nereikalingų mazgelių. Jei neturėdavo suplanavę susitikimų, siūti ateidavo ir misionieriai, kartais kartu atsivesdavo besidominčiuosius. Ateidavo anglų kalbos bažnyčioje besimokantys žmonės ir atsivesdavo savo draugus ar giminaičius – turbūt nebuvo nė karto, kad siūti susirinktų tik bažnyčios nariai.

Vilniaus I ir II skyriaus nariai atrado galimybę ne tik dirbti kartu, bet ir maloniai leisti laiką: dygsniuojant antklodes salėje netyla kalbos, o kartais pasigirsta ir giesmės, dainos ar švilpaujamos melodijos... Kelios valandos prabėga kaip viena akimirka, o širdyje lieka nepaprastas gerumo ir meilės jausmas. Tai puikus būdas užmiršti savo problemas, atidėti į šalį savo reikalus, apsižvalgyti aplink ir pradėti tarnauti kitiems.

Buvo ir kita šio projekto pusė. Antklodėms siūti reikėjo medžiagų. Iš pradžių vyresnieji Suisse`ai ketino projektą finansuoti savo lėšomis, tačiau sužinoję, kiek vaikų gyvena socialinės globos namuose, suprato, kad jiems savų lėšų nepakaks ir kreipėsi į savo draugus ir artimuosius Amerikoje. Kol Vilniuje seserys ir broliai dygsniavo antklodes, Amerikoje žmonės aukojo pinigus, kad galima būtų jų pasiūti kuo daugiau. Aukojo ne tik suaugę žmonės, kaip prisidėti sugalvojo ir vaikai bei jaunuoliai. Mažos (9, 4 ir 2 metukų) mergaitės gatvėje pardavinėjo savo rankomis pagamintus ledus, uždirbo 25 dolerius ir visą savo uždarbį paskyrė projektui „Siūkime antklodes“. Grupė mergaičių ir merginų Amerikoje plovė automobilius. Taip uždirbo ir atsiuntė pinigų, kurių pakako sumokėti už dešimties antklodžių medžiagas. Žmonės nuoširdžiai su meile parėmė tolimoje šalyje vykstantį projektą ir surinko tokią sumą, už kurią buvo nupirkta beveik pusė visų reikiamų medžiagų.

Rodės, kad viskas vyksta puikiai, bet Viešpaties planas buvo kitoks: naujasis Baltijos misijos prezidentas Harding`as paskatino kreiptis į Bažnyčios humanitarinį fondą. Iš pradžių buvo sunku, tačiau po kelių savaičių kruopštaus ir atkaklaus darbo Gerovės komitetui buvo išsiųsti visi reikiami dokumentai ir gautas atsakymas, kad bus skirtos lėšos 60, vėliau dar 100 antklodžių ketvirtiesiems vaikų namams.

Rugsėjo mėnesį per vasarą pasiūtos antklodės buvo padovanotos Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir Antakalnio vaikų socialinės globos namuose augantiems vaikams. Per susitikimą Antakalnio vaikų socialinės globos namuose gyvenantiems vaikams buvo priminta, kad Jėzus Kristus juos myli, kad juos taip pat myli žmonės Lietuvoje ir Amerikoje. Papasakota, kiek žmonių aukojo savo laiką ir pinigus, kad galėtų juos nudžiuginti, ir užduotas klausimas, ką vaikai patys galėtų padaryti? Kaip jie galėtų tarnauti kitiems? Atsakymą numanyti nesunku – kiekvienas gali mylėti šalia esantį. Galima pasėdėti su tuo, kam liūdna, galima būti geram, galima pasidalinti tuo, kas kitą nudžiugintų.

Labai sparčiai antklodžių siuvimo projektas įgauna vis didesnį užmojį. Humanitarinio fondo darbuotojai atkreipė projekto iniciatorių dėmesį, kad paramos gavėjai taip pat pagal savo jėgas, galimybes ir gebėjimus galėtų dalyvauti projekte. Buvo susitarta su vaikų namų direktore ir vieną gražų vakarą Vilniaus I skyriaus prezidento patarėjas su dukra ir misionieriais nuvyko į socialinės globos namus ir kartu su juose augančiais vaikais siuvo antklodes. Jaunos merginos iš medžiagos juostelių, likusių nuo antklodžių, vyresniojo ir sesers Suisse`ų namuose išmoko siūti mažus kamuoliukus. Jaunimas tuos kamuoliukus prikimšo, ir taip pridėjo savo rankas prie bendro darbo. Kamuoliukai buvo padovanoti kartu su antklodėmis ir tapo puikia priemone, padėjusia sukurti džiugią atmosferą ir pralinksminusia visus susitikimo dalyvius. Sužinoję apie projektą Kauno skyriaus nariai taip pat panoro savo mieste siūti antklodes ir paprašė, kad broliai iš Vilniaus pagamintų jiems vieną rėmų komplektą. Socialinėje svetainėje „Facebook” buvo paskelbtas kvietimas ateiti siūti visiems, kurie nori daryti gerus darbus, o audinių parduotuvės darbuotojos tapo tikromis draugėmis, parduotuvės siuvėja, sužinojusi, kad siuvame rankomis, net pasisiūlė prireikus neatlygintinai susiūti mašina.

Projekto darbams atlikti buvo gauta nauja siuvimo mašina ir nuo rugsėjo mėnesio Vilniaus skyrių seserys buvo palaimintos galimybe mokytis siūti. Daugelis iš jų mokosi siūti pirmą kartą savo gyvenime, kitos lavina jau turimus įgūdžius. Tai dar viena puiki galimybė vienoms seserims dalintis savo talentais ir mokyti, o kitoms – tapti savarankiškesnėms ir išmokti siūti. Išmokusios siūti seserys galės ne tik dygsniuoti antklodes, bet ir apsiūti jų kraštus – taip darbas vyks dar sparčiau ir dar daugiau vaikų galės susisupti į šiltą, spalvingą su meile asmeniškai jiems pasiūtą antklodę.

Noras daryti gera atvėrė dar vieną galimybę nuskaidrinti vaikų gyvenimą. Per pirmą apsilankymą kūdikių namuose, sesuo Suisse atkreipė dėmesį į plikas koridoriaus sienas ir paprašė leidimo ką nors ant jų nupiešti, kad būtų smagiau. Direktorė sutiko ir seserims atsivėrė galimybė panaudoti dar vieną talentą – bažnyčioje organizuoto dailės būrelio narės ir visos galinčios ir norinčios ėmė spalvingais smagiais piešinėliais puošti plikas kūdikių namų sienas. Dabar žmonės, pamatę jas piešiančias, ateina pasikalbėti ir sako: „Mes turim ir daugiau sienų, gal norite jas papuošti?“ Jau gautas leidimas linksmais piešinukais pagražinti ir kitų vaikų namų sienas. Kadangi tuose namuose veikia dailės būrelis, jį lankantys vaikai taip pat bus pakviesti piešti kartu su Paramos bendrijos seserimis.

Misijos prezidento duotas patarimas panaudoti savo talentus virto didžiuliu projektu, kuris palietė daugybę gyvenimų, o jo sukeltos bangos vis dar tebesklinda. Jau pasiūtos 203 antklodės, jas siuvant dalyvavo maždaug 70 žmonių, kurie dirbo daugiau nei 1000 valandų. Nors skaičiai įspūdingi, bet svarbiausia, kad tai buvo daugiau nei 1000 valandų gerumo ir meilės, džiaugsmo ir nuoširdžios draugystės.

„Man labai džiugu dalyvauti šitame projekte, esu dėkinga už šią galimybę ir man labai smagu matyti, kokį poveikį jisai daro įvairiems žmonėms, kaip jis plinta. Jis aiškiai vyksta pagal Dievo planą, nes susilaukia tokios sėkmės, tokio palaikymo, tokio pritarimo, kokio iš pat pradžių net nesitikėjom. Iš tikrųjų viskas vyksta labai sklandžiai, o galimybė dalyvauti tokiame maloniame ir prasmingame užsiėmime, kuris atneša kažką gero kitiems žmonėms, pačiam dalyviui duoda labai daug“, – sakė sesuo Audronė Sagaitytė.