Krašto prezidentūros žinia

Į atsivertimą vedanti atgaila

Krašto prezidentūros žinia. Į atsivertimą vedanti atgaila

Vienoje iš mano mėgstamų Mormono Knygos istorijų pasakojama apie misionierišką Mozijo sūnų darbą tarp lamanitų. Mokydami žmones, kurių tradicijos akivaizdžiai neskatino jų dvasinio augimo, šie ištikimi misionieriai sugebėjo padėti lamanitams pasikeisti į gerąją pusę. Žinome, kad Mozijo sūnūs „mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo“ (Almos 17:3), bet ši istorija nuostabi todėl, kad „visi lamanitai, kurie tik patikėjo jų pamokslavimu ir buvo atversti į Viešpatį, niekuomet neatpuolė“ (Almos 23:6).

Mačiau, kaip dėl misionieriško darbo ir auklėjimo Bažnyčioje žmonės ateina į Bažnyčią, ir mačiau, kad kai kurie iš jų atpuola. Šis procesas privertė mane susimąstyti: kas nutiko atsiverčiant lamanitams, kad jie „niekuomet neatpuolė“?

Teisingos tradicijos

Kaip tie naujai atsivertusieji tapo taikia liaudimi ir pavyzdžiu kitiems? Almos knygoje sakoma, kad tie lamanitai „buvo atvesti patikėti nefitų tradicijomis“ (Almos 23:5). Šiais laikais galėtume pasakyti, kad jie buvo atvesti patikėti pastarųjų dienų šventųjų tradicijomis. Dažnai galvojame, kad atgaila, tai procesas, kurio metu paprasčiausiai atsisakome nedorų poelgių. Tačiau savo blogus įpročius ir tradicijas turime pakeisti naujomis ir geromis.

Atgailos procesas – tai ne vien prašymas atleisti už mūsų padarytas klaidas. Atgaila reikalauja tolesnių veiksmų. Kai besidomintieji įsipareigoja krikštytis, tai reiškia, kad jie pajuto Šventąją Dvasią ir nori atgailauti. Tačiau kartais jiems nepavyksta išlikti teisiems, nes jie „[ne]sudėjo savo maišto ginkl[ų]“ (Almos 23:7), kad ir kokie tie ginklai būtų.

Suvokę, kad jų tradicijos buvo neteisingos, naujai atsivertusieji lamanitai suprato turį keistis. Jie nusprendė savo ginklus „užkas[ti] … giliai žemėje“ (Almos 24:17). Kitaip tariant, savo pagundas jie pašalino taip, kad jos neturėjo jiems galios. O mes? Ar pašaliname „pagund[as] ir nuodėm[es], kurios taip lengvai apninka [mus]“? (2 Nefio 4:18.) Ar visomis išgalėmis vengiame žmonių ir vietų, kurios galėtų mus išprovokuoti pažeisti Išminties Žodį? Ar savo kompiuteryje įdiegėme interneto filtrą, o kompiuterį pastatėme namie gerai matomoje vietoje? Ar, vaizdžiai tariant, užkasėme nuo Šventosios Dvasios bendrystės sulaikančius įpročius?

Lamanitai taip pat ėmėsi savo namuose diegti doro elgesio principus. Tai buvo jų sėkmės raktas. Savo gyvenimo tuštumą jie užpildė įvesdami naujas, prie Dievo juos artinančias tradicijas.

Pakeisti savo gyvenimą

Mūsų tikslas – tapti panašiems į naujai atsivertusiuosius lamanitus, kad ir mes turėtume didį norą gauti atleidimą ir taip „nebekovo[ti] … prieš Dievą“ (Almos 23:7). „Viskas, ką galėjome padaryti […], tai atgailauti dėl visų savo padarytų nuodėmių […] ir prašyti Dievą nuimti jas nuo mūsų širdžių, – sakė jie, – nes viskas, ką galėjome padaryti, tai deramai atgailauti prieš Dievą, kad jis nuimtų mūsų dėmes“ (Almos 24:11). Jų širdyse įvyko permaina, paskatinusi juos imtis kitų veiksmų. Dėl lamanitų atgailos atsirado naujos tradicijos, sustiprinusios juos, kai susidūrė su pagundomis. Tos tradicijos pakeitė senąsias ir, nepaisant ilgų išbandymų, leido žmonėms išlikti stipriems.

Mes – ir nauji, ir patyrę Bažnyčios nariai – galime taikyti penkis mūsų gyvenimus pakeisiančius principus. Tie principai, tai Dievo įsakymai. Jie padės mums likti ištikimiems net susigrūmus su išbandymais ir pagundomis. Jų laikymasis leis Šventajai Dvasiai toliau darbuotis su mumis ir stiprinti mūsų liudijimus:

  1. Asmeniškai ir šeimoje studijuokite Šventuosius Raštus.
  2. Melskitės asmeniškai ir su šeima.
  3. Veskite šeimos namų vakarus.
  4. Sąžiningai mokėkite dešimtinę.
  5. Tarnaukite žmonėms vykdydami bažnyčios pašaukimus.

Jei įdiegsime teisingas tradicijas, nugalėsime savo silpnybes, mūsų tikėjimas išaugs ir neatpulsime. Laikydamiesi geležinės lazdos ir šaukdamiesi Dievo mes atliksime savo darbą ir pagrindinę atgailos proceso dalį. Tą patį darome šalindami žalingus įpročius ir keisdami juos teisingomis tradicijomis.

Ar mes gimėme narių šeimoje, ar tik neseniai pasikrikštijome, dvasinės jėgos semiamės nuolat darydami teisius, prie Dievo mus artinančius darbus. Galiausiai, atgailos procesas – tai procesas, kai mes keičiamės, darbuojamės ir tampame tokie, kokius mus nori matyti Dangiškasis Tėvas, kad galėtume sugrįžti jo akivaizdon.