Krikštas ir Kristaus vardo prisiėmimas

Idėjos pamokai | Mažesniems vaikams | Vyresniems vaikams

Daina: „Pirmyn, šventieji“ (Giesmės, 35: muzika, natos)

Veikla

Vaizdo siužetas (anglų k., bet galima žiūrėti ir be garso): Jonas krikštija Jėzų

Šeimos nariams priminkite, kad jų vardai priklauso asmeniškai jiems, bet pavardė – visiems šeimos nariams. Galite parodyti vieno iš protėvių, turėjusių jūsų pavardę, nuotrauką. Papasakokite istoriją iš jo gyvenimo. Puoselėkite meilės ir pasididžiavimo savo šeima ir pavarde jausmus.

Paklauskite:

Kokius principus saugo mūsų šeima? (Liudijimą, sąžiningumą, tikėjimą, draugiškumą ir pan.)

Parodykite Jėzaus Kristaus paveikslą. Pasakykite šeimos nariams, kad po Jėzaus nužudymo buvo persekiojami Jo ištikimi pasekėjai, tie, kurie buvo pakrikštyti. Apaštalas Paulius nuvyko į Antiochiją Sirijoje, kur grupelė Bažnyčios narių ruošėsi mokyti žmones apie Kristų.

Paprašykite, kad kas nors garsiai perskaitytų Apaštalų darbų 11:26. Paaiškinkite, kad mokinių priešai, norėdami išskirti Jėzaus pasekėjus iš kitų, pradėjo pagal jo vardą juos vadinti krikščionimis (tiksliau, krisčionimis). Šį vardą davė norėdami įžeisti, tačiau Jėzaus pasekėjai jį mielai priėmė. Jie mielai leidosi vadinami krikščionimis ir didžiavosi tuo vardu.

Perskaitykite Galatams 3:26–29. Paklauskite:

Kaip tikėjimas mus padaro Dievo vaikais?
Ką reiškia „apsivilk[ti] Kristumi“ (Galatams 3:27)?

Paaiškinkite, kad krikšto metu prisiimame Kristaus vardą ir Jį atstovaujame. Pasižadame prisiimti Jo vardą ir elgtis taip, kaip Jis elgtųsi, visada Jį prisiminti ir laikytis Jo įsakymų.

Užduokite tokius klausimus:

Kaip jaučiatės suvokdami, kad, būdami krikščionys, iš tiesų prisiėmėte Kristaus vardą?
Ar jums malonu, kai jus vadina krikščionimi? Kodėl?
Kaip suprantate, ką šiais laikais reiškia būti krikščioniu?

Aptarkite, ką galite konkrečiai nuveikti kaip šeima, kad būtumėte geresni krisčionys. Tegu kiekvienas šeimos narys pasirenka sritį, kurioje tobulės. Paklauskite, ar kada nors būna sunku prisiimti Kristaus vardą. Jei taip, tai ir yra sritys, kuriose turime tobulėti.

Užbaikite perskaitydami prezidento Džordžo Alberto Smito istoriją.

Ką nuveikei su mano vardu?

„Prieš keletą metų sunkiai susirgau. […] Buvau toks nusilpęs, kad vos begalėjau pajudėti. […]

Tokioje būsenoje vieną dieną praradau suvokimą, kur esąs, ir maniau, kad išėjau anapus. Susivokiau stovįs nugara į didelį gražų ežerą ir veidu į didelį mišką. Aplink nesimatė žmonių. […]

Pradėjau tyrinėti aplinką ir netrukus radau tarp medžių vedantį taką, kuris, rodės, buvo labai retai naudojamas ir beveik užžėlęs žole. Pasukau tuo taku ir, paėjęs juo kurį laiką, […] pamačiau link manęs einantį vyrą. […] Pagreitinau žingsnius jo link, nes atpažinau savo senelį. […] Pamenu, kaip džiaugiausi, matydamas jį ateinant. Man davė jo vardą, ir aš tuo visada didžiavausi.

Prisiartinęs per porą žingsnių iki manęs, senelis sustojo. Jo sustojimas buvo ženklas man sustoti. […] Pažiūrėjęs į mane labai rimtai, jis pasakė: „Norėčiau žinoti, ką padarei su mano vardu.“

Viskas, ką tik buvau daręs, praslinko man prieš akis, tarsi ekrane rodomas filmas. […] Visas gyvenimas praslinko man prieš akis. Nusišypsojau, pažvelgiau į senelį ir pasakiau: „Su tavo vardu nepadariau nieko, dėl ko turėtumei gėdytis.“

Jis žengė pirmyn ir apkabino mane, ir kai jis tai padarė, mano žemiškojo gyvenimo suvokimas sugrįžo. Mano pagalvė buvo šlapia, tarsi ant jos būtų buvęs pilamas vanduo – šlapia nuo dėkingumo , kad galėjau atsakyti be gėdos, ašarų“ (“Your Good Name,” Improvement Era, Mar. 1947, p. 139).

Šeimos nariams pasakykite, kad vieną dieną stovėsime prieš Kristų ir duosime ataskaitą apie mūsų sudarytą sandorą priimti Jo vardą. Pakvieskite juos galvoti ir melstis apie tai, kaip jie gali tapti geresniais krikščionimis, kad galėtų pasakyti Kristui, jog nepadarė nieko, dėl ko turėtų gėdytis.

Vaišės: Mini pica

Plokščios duonelės (lavašas, pitos arba tortilijos), padengtos garnyru – pjaustytu kumpiu, tarkuotu sūriu ir pan. Pašildyti mikrobangų krosnelėje, kol sūris išsilydys.