Mano vaikystė pokario metais buvo šalta, alkana ir skurdi. Tėvelio netekau būdama 10 mėnesių. Vaikystėje ir paauglystėje – o ir visą gyvenimą – man jo labai trūko. Trūko tėviškos meilės, globos ir užuovėjos. Kai kas nors nuskriausdavo, ištikdavo bėdos ar nesėkmės, vis galvodavau: „O, jeigu turėčiau Tėtį!..“ Bet Tėvas, kuris yra danguje, pažįsta kiekvieną žmogų ir žino jo gyvenimą. 1993 m. Jis atsiuntė pas mane misionierius, kuriuos susitikau pirmą dieną jiems atvykus į Kauną. Tada prasidėjo mano kelias pas Kristų, atėjo viltis ir džiaugsmas, kad esu mylima paties Dangiškojo Tėvo, o kai 1994 m. pirmą kartą buvau Šventykloje, Jis man išliejo tiek Savo meilės, kad pagaliau buvo numalšintas mano begalinis Tėvo ilgesys.
Tikrai Dievas yra meilė ir iš meilės Savo vaikams Jis sukūrė Išgelbėjimo planą, paruošė mums Gelbėtoją ir siuntė mus į pasaulį, kad galėtume mokytis, tobulėti, būti išmėginti ir turėtume galimybę grįžti Dievo akivaizdon.
Kristaus Apmokėjimas prasidėjo Getsemanėje. Jis nuėjo į sodą Alyvų kalne tą naktį, kai Jį išdavė Judas. Ten meldėsi ir kentėjo už žmonijos nuodėmes. Pats Kristus apie šią neįsivaizduojamą siaubingą Savo kančią ir jos prasmę taip sakė: „Nes štai, aš, Dievas, iškenčiau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš – kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek dvasia“ (DS19:16–19). Jis iškentė ir mirtį ant kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė – ir visa tai tam, kad mes būtume išgelbėti. Kiekviena nuodėmė, nepaklusnumas nutolina mus nuo Dievo ir tik per nuoširdžią atgailą dėl tobulo begalinio Kristaus Apmokėjimo mes vėl galime būti priimtini Tėvui.
Ką man asmeniškai reiškia Kristaus Apmokėjimas?
Apaštalas Paulius rašė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ (Rom 8:35) Tik mes patys galime save atskirti nuo Kristaus. Jeigu esu apsileidusi – nesirūpinu savo dvasine gerove, neieškau Dievo, nesistengiu pažinti ir suprasti Jo valios man ir su meile, dėkingumu jos vykdyti, jei manyje veši nemeilė, jei esu abejinga kito bėdai ir ieškau krislo kito akyje, tada aš esu kaip viena iš tų žydų, kurie Jėzuje neatpažino Mesijo ir šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ Tada Kristaus auka dėl manęs veltui? Man baisu net pagalvoti apie tokią būseną – be tikėjimo, vilties ir dieviškos meilės.
Laimei, visada galime atgailauti. Nuodėmė suteršia mus iš karto, o atgaila katrais būna skausminga ir jos rezultato nepamatysime iš karto. Bet tik taip galime susigrąžinti ramybę, nes tik nuoširdi tikra atgaila apvalo širdį ir sielą, Patyriau, kad atgaila, kaip ir bet koks kreipimasis į Dievą, turi būti su tikru ketinimu. Jeigu nesiruošiu atsikratyti savo ydos ar atitaisyti padarytos skriaudos, tai nėra jokia atgaila. Antra vertus, esame silpni ir dažnai kartojame tas pačias nuodėmes. Tada meldžiame Tėvo pagalbos ir per Kristaus Apmokėjimą galime viską įveikti. Juk Dievas mato mūsų širdis ir yra pažadėjęs, jog bet kokia nuodėmė, kad ir „raudona kaip purpuras, taps kaip vilna“ (Iz 1:18).
Kristus – mano viltis ir stiprybė. Kas beatsitiktų, žinau – Jis supras, pakels, paguos ir padės vėl eiti pirmyn. Baimė, nepasitikėjimas, nusivylimas – ne iš Dievo, tai Šėtono išmonė. Neabejokime, nebijokime! „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8:31)
