Laiškas neištekėjusiai seseriai

    rankos

    Savo biure sulaukiu šimtų laiškų ir daugelyje jų rašoma apie širdgėlą, kylančią dėl to, kad kartais vieni kitus skirstome į kategorijas. Toliau pateikiu laišką, aprašantį skausmą, patiriamą vienišų žmonių Bažnyčioje, orientuotoje į šeimą:

    „Man 48-eri metai ir niekada nebuvau ištekėjusi. Tai kankinanti tikrovė. Man buvo sunku suprasti savo, kaip vienišo žmogaus, neturinčio šeimos ar palikuonių, gyvenimo tikslą. Šeimai Bažnyčioje skiriamas labai didelis dėmesys (taip ir turi būti), bet kai toks palaiminimas tau nesuteiktas, tampa sunku suprasti, kur pritapti. Kaip galiu įveikti tuštumos jausmą ir pajausti daugiau prasmės gyvenime?“

    Kituose laiškuose minimos kitokios problemos, bet visos autorės jaučiasi „nuošaly“ nuo tos „normalios“ Bažnyčios.

    Bėgant laikui supratau, jog tai, kas mus, kaip Kristaus mokinius, vienija yra daug patraukliau ir svarbiau už mus atskiriančias etiketes. Jėzaus Kristaus Bažnyčia, sutelkta į sąlygų Sionei kūrimą, gali būti bažnyčia be kategorijų – vieta be -itų, kaip tai sakoma Mormono Knygoje (žr. 4 Nefio 1:17).

    Toliau pateikti septyni pasiūlymai – tai mano atsakymas į šios sesers laišką. Jūsų aplinkybės gali skirtis, tačiau jeigu pajutote, kad jums klijuojama etiketė, viliuosi, kad rasite ką nors sau.

    1. Savo palaiminimus gauname skirtingu metu, bet vis tiek gauname

    Mirtingajame gyvenime žmonės mums klijuoja etiketes, skirsto mus į kategorijas – vieniši, iš Nigerijos, grįžę misionieriai, „Hyundai“ automobilių vairuotojai. Kategorijų įvairovė beveik kelia juoką, tačiau, žvelgiant iš amžinosios perspektyvos, tos kategorijos labai mažai ką reiškia. Prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, neseniai mus mokė, kad svarbiausia yra tik viena etiketė: „Kiekvienas iš mūsų esame Dievo vaikas, galintis pasiekti amžinąjį gyvenimą. Bet koks kitas apibūdinimas, netgi darbas, rasė, fiziniai duomenys arba pasiekimai, amžinybės atžvilgiu yra laikinas arba nesvarbus.“ Dievas išties „neatsižvelgia į asmenis“ (Apaštalų darbų 10:34; taip pat žr. Almos 1:30).

    Žinodama šią tiesą geriau suprantu savo amžinąjį tikslą. Žemėn atėjau turėdama daugybę patirties ir talentų. Taip pat atėjau turėdama tam tikras vien man skirtas pareigas. Mano makromisija yra tokia pati kaip ir visų: įgyti patirties, atgailauti ir atleisti, atlikti apeigas, tarnauti kitiems. Bet mano mikromisija yra konkreti ir dalis man skirto dieviško plano. Jeigu iš visų jėgų stengiuosi laikytis savo sandorų, mano dabartinis gyvenimas yra to plano dalis. Noriu gerbti Viešpaties man duotą gyvenimą; tai jokia bausmė už kažkokį tariamą prasižengimą.

    Palaiminimai ateina skirtingu metu, tačiau tie, kurie iš visų jėgų stengiasi būti ištikimi, galiausiai yra palaiminami. Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo labai gerai pasakė: „Vienus palaiminimus gauname greitai, kitus vėliau, o dar kitų negauname, kol neatsiduriame danguje; tačiau tie, kas priima Jėzaus Kristaus Evangeliją, juos tikrai gauna.“

    2. Amžinasis „dabar“

    Vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad „Dievas gyvena amžinajame „dabar“, kur praeitis, dabartis ir ateitis yra nuolatos priešais Jį“. Tikiu, kad mano Dangiškieji Tėvai manęs nevertina pagal tai, kokia esu dabar, bet manyje mato tokį žmogų, koks būsiu amžinybėje. Toks žinojimas padeda man susitelkti į savo esybės visumą, o ne vien į tai, kas esu būtent šią akimirką.

    3. Apylinkė irgi gali būti šeima

    Kadangi daugelis negyvename idealioje šeimoje, kurioje yra ir mama, ir tėtis, apylinkės ar skyriai gali tapti mūsų šeima ir artimaisiais. Vaikai, kurių gyvenimas namuose toli gražu netobulas, apylinkėje ras rūpestingus suaugusiuosius, kurie gali parodyti sektiną pavyzdį ir juos mokyti. Suaugusieji, neturintys taip trokštamų vaikų, joje ras vaikų, kuriuos reikia ugdyti. Apylinkės gali būti socialiai saugi vieta, kurioje žmonės nori mumis rūpintis ir mums atleisti, lygiai taip, kaip ir mes norime jais rūpintis ir jiems atleisti. Apylinkės šeima mums suteikia galimybę bendrauti ir sukurti stiprų ryšį su žmonėmis, kurių kitomis aplinkybėmis nesuprastume.

    „Na taip, – sakote jūs, – bet mano apylinkė ne tokia.“

    Galbūt. Bet pagalvokite apie tai: Jūs net neįsivaizduojate, kokia galia glūdi jumyse daryti įtaką savo apylinkės tonui ir pavyzdžiui. Tai gali būti jūsų misijos dalis.

    4. Savo vietos radimas šeimoje ir į šeimą orientuotoje Bažnyčioje

    Kadangi pati esu neištekėjusi, suprantu, ką jaučiate. Jūs neturite palaikančio bendražygio; kartais nepatogiai jaučiatės bažnyčioje; vakarėliai gali būti kankynė; giminaičiai mano galį komentuoti tai, kas turėtų būti nutylima.

    Kalėdų rytą ypatingai, kaip niekada, jaučiuosi vieniša. Kyla pagunda savo „kategoriją“ paversti pasiteisinimu, kodėl esu liūdna arba niekada nesiimu iniciatyvos. Kartą pradėjau visus kviesti Kalėdas švęsti mano namuose ir planuoti šeimos susitikimus. Dėl to pasikeitė mano jausmai ir mano šeimos narių požiūris į mane. Permaina man priminė, kad šeima tai daug daugiau, nei būti sutuoktiniu, mama ar tėčiu. Būdama teta galiu padaryti tai, ko negali tėvai, ir stengiuosi atpažinti tokias galimybes ir jomis pasinaudoti. Būti gera seserimi, dukra, anūke ir teta nėra nereikšmingi vaidmenys. Jie šventi. Jūs ir aš turime daug kuo prisidėti ir už tai turėsime atsiskaityti.

    Pritapti Bažnyčioje, sutelktoje į šeimą, taip pat gali būti nelengva. Tačiau realybė tokia, kad didžioji Bažnyčios narių dalis negyvena tobulos šeimos aplinkybėmis. Nežinau, ar iš viso kas nors gyvena tobuloje, idealioje šeimoje. Tad kam visa tai sureikšminti? Nesvarbu, kokios yra mūsų aplinkybės, šioje žemėje esame tam, kad įgytume įgūdžių kurti stiprius šeiminius santykius, nes šeima yra mūsų lemtis.

    5. Patiriama vienatvė, išgyvenamas skausmas

    Mano išgyvenimai man kartais sukeldavo didžiulį skausmą ir vienatvės antplūdį. Lengva dėl to skausmo kaltinti gyvenimo aplinkybių kategoriją, bet laikui bėgant supratau, kad visi patiriame skausmą. Viena mano sesuo išsituokusi; kita – negali susilaukti vaikų; 38-erių metų amžiaus žmogus pralaimėjo kovą su vėžiu; vaikai sukelia širdgėlą; įvyksta baisios nelaimės; sutuoktiniai palieka Bažnyčią; pakrinka sveikata. Tokia yra mirtingumo būsena. Geriausia, ką galime padaryti, tai padėti vieni kitiems pakelti patiriamą skausmą. Galiu būti pažeidžiama ir pasidalyti savo tikrove; galiu atrasti atjautos, kai kiti dalijasi savąja. Žinojimas, kad visi nešame skirtingą skausmo naštą, kažkaip padaro mane „ne tokią išskirtinę“, ir būna daug lengviau laikytis. Žinoma, kai skausmas tampa nepakeliamas – o jis kartais toks būna – galime kreiptis į Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Jiems ši našta pažįstama. Jie pažadėjo mums suteikti atgaivą ir atilsį. Liudiju, kad Jie taip ir daro.

    palaiminimas Išgydymas, aut. Dž. Kirkas Ričardsas © 2015, kopijuoti draudžiama

    6. Naujų krypčių galimybės

    Dažnai sutinku žmonių, kurie nėra pastarųjų dienų šventieji, bet yra nepaprastai geri sąžiningumo ir pasišventimo pavyzdžiai. Jie aukojasi dėl kitų ir iš visų jėgų stengiasi mylėti Dievą mylėdami Jo vaikus. Akivaizdu, kad Viešpats su jais. Daugelis ieško draugystės ir tiltų į rūpestingą, moraliai švarią bendruomenę. Galime daryti tą patį. Be dalijimosi savo tikėjimu ir domėjimosi jų įsitikinimais, drauge galime daug ką padaryti, kad užmegztume draugystes ir pagerintume savo bendruomenes. Mūsų kaimynai, kolegos, pažįstami ir šiek tiek nedarnios šeimos – visa tai yra Dievo plano mums dalis. Jūs ir aš turime daug darbo, kad sutvirtintume bendruomenes, kuriose gyvename. Viešpats tikrai mus veda.

    7. Emocinė parama

    Nuoširdžiai pripažįstu, kad vienišos moters gyvenimas man įmanomas, nes turiu tvirtą emocinės paramos šaltinį. Tai pašalina dalį skaudulių, o mano gyvenime atsiranda žmonių, kurie pasako taip, kaip yra. Tikiu, kad galime melsti draugų. Dangiškasis Tėvas žino, kad mums reikia artimų draugų, ir Jo siųstieji yra dovana. Būdami geri draugai, pritraukiame naujų draugų.

    Visgi, kartais net geri draugai negali visiškai suprasti mūsų skausmo ir troškimų. Tokiais atvejais mus, kaip niekas kitas, gali sustiprinti lankymasis šventykloje. Jeigu jaučiamės silpni ir bejėgiai, dalyvavimas apeigose suteikia „dieviškumo gali[os]“ mūsų gyvenime (Doktrinos ir Sandorų 84:20), taip pat emocinės sveikatos ir ištvermės.

    Štai ką apie tai pasakė sesuo Čieko Okazaki, buvusi visuotinės Paramos bendrijos pirmoji patarėja: „Stiprinkite save ieškodam[i] tikrosios stiprybės šaltinio – Gelbėtojo. Ateikite pas Jį. Jis jus myli. Jis trokšta, kad būtumėte laiming[i], ir džiūgauja dėl to, kad trokštate teisumo. Paverskite Jį savo stiprybe, savo kasdieniu bendražygiu, savo keliu ir savo lazda. Leiskite Jam jus paguosti. Mums nereikia vien[iems] nešti savo naštos.“

    Galbūt čia neišgirdote nieko naujo, visgi, viliuosi, kad šie žodžiai Dvasiai suteikė galimybę paliudyti, kad tai yra tiesa. Nėra kito, kas būtų lygiai toks kaip jūs. Jeigu būsite pakankamai drąsūs, kad klaustumėte, tikiu, kad jus užlies lavina kuždesių, liudijančių apie jūsų tikslą – tai pranoks bet kokius lūkesčius.

    Svarbiausia, viliuosi, jog žinote, kad jokia kategorija negali jūsų palaikyti taip, kaip kategorija nusakanti, kad esate amžinojo Dievo vaikas. Viešpats jus mato. Jam nesate nematomi. Jam patinka jūsų pastangos, kurių niekas kitas galbūt nepastebi. Jam esate brangūs ir Jis vertina jus bei visas jūsų keistenybes ir individualius bruožus. Jeigu Jam patikėsite savo gyvenimą, kiekviename žingsnyje Jis ves jus Savo ranka tol, kol būsite laimingi ir ramūs dėl visų savo širdies troškimų.
     


    Autorė norėtų padėkoti jauniems suaugusiesiems iš Niujorko, Niujorko valst., ir Takomos, Vašingtono valst., už jų neįkainojamą indėlį rašant šį straipsnį.