Buvo puiki diena.
Turbūt žinote tą jausmą, kai pirmą kartą jaučiate galį išeiti iš namų palikę vaikus be auklės, nes esate įsitikinę, kad vyriausiasis vaikas pajėgs susitvarkyti? Tokia diena išaušo mano broliui ir jo žmonai. Vaikams saldžiai sumigus savo lovose, laimingi tėvai negalėjo nepasinaudoti reta galimybe išeiti į pasimatymą. Užrašę išsamius nurodymus jie nuvyko į netoliese esantį kino teatrą ir paliko savo vienuolikmetę Makei laikyti fortą.
Įsivaizduokite jų paniką, kai po kelių valandų sugrįžę namo pamatė ir užuodė dūmus sukeltus trumpo sujungimo. Jie išsigando, aplėkė namus tikrindami ar nenukentėjo miegantys vaikai ir tada kreipėsi į Makei, kuri visiškai rami sėdėjo ant sofos ir skaitė.
„Klausyk!“ – šuktelėjo mano brolis, – „Kas darosi? Ar nieko neužduodi?“
„Na,“ – ramiausiai atsakė Makei, – „taip. Aš apsižvalgiau ir nieko nemačiau. Žinai, iš pradžių tas kvapas erzino, bet prie jo priprantama.“
Makei neklydo dėl to, kas svarbiausia. Kartais neapdairiai reaguojame į įspėjimo ženklus. Be to, jeigu neskiriame laiko tam, kas turi amžinas pasekmes, galime priprasti bėgioti it galvas pametę, gesindami vieną gaisrą po kito, o pasekmės gali būti baisios.
Pasauliui vis labiau reikalaujant laiko ir keliant vis daugiau triukšmo, svarbu, kad skirtume laiko tam, kas svarbiausia.
Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė:
„Mes pernelyg įsitraukiame į savo gyvenimo reikalus. Tačiau jei atsitrauktume žingsnį atgal ir gerai įsižiūrėtume į tai, ką darome, pastebėtume, kad esame pasinėrę į nereikšmingus dalykus. Kitais žodžiais tariant, per dažnai didesnę dalį laiko skiriame rūpinimuisi tuo, kas nėra svarbu didžiajame gyvenimo plane, ir apleidžiame daug svarbesnius dalykus“ (Ką šiandien padariau dėl kito žmogaus?, 2009 m. visuotinės konferencijos medžiaga).
Ką su savimi pasiimsite, ką paliksite?
Prieš keletą metų mūsų kuolas suorganizavo žygį, kurio tema buvo „Ką pasiimsi su savimi; ką paliksi?“. Dažnai apie tai galvojau. Kiekvienas esame žygyje. Nors nežygiuojame Vajomingo lygumomis stumdami rankinius vežimėlius, visgi žygiuojame.
Ilgas dienas ir naktis plušame su sergančiais kūdikėliais, organizuodami transportą, padėdami su namų darbais ir stengdamiesi sudurti galą su galu. Atiduodame jėgas iškilus sunkumams santykiuose, finansuose, sušlubavus emocinei ir fizinei sveikatai. Ištveriame sunkiausias dienos darbų užduotis. Kai kurie iš mūsų keliaujame apimti širdgėlos, gal net vienatvės ar nuobodulio. Nors visi šiame gyvenime patiriame skirtingus sunkumus, viena garantuota – visi juos patiriame.
Taigi, ką su savimi pasiimame ir ką paliekame? Noriu į savo vežimėlį sudėti sandoras, santykius, tai, kas mane užgrūdins. Tokie dalykai yra svarbūs amžinybėje.
Kai pradedame suprasti, kas šiame ir ateinančiame gyvenime būtiniausia, tampa paprasčiau palengvinti naštą. Mes atsikratome pertekliaus, užsibrėžiame prioritetus, sumažiname trukdžius, dėl kurių įklimpstame, kai tuo tarpu kiti vežimėliai juda pirmyn. Jei mus slegia kaltė, neviltis, nuodėmė ir liūdesys, laikas atidėti tuos dalykus ir savo vežimėlį pripildyti tikėjimu, viltimi ir reguliariu savo sandorų su Dievu atnaujinimu.
Ar randate sau tylaus laiko?
Džozefas Smitas sakė:
„Šventosios Dvasios dovanos pasireiškimai […] labai retai būdavo demonstruojami viešai, ir dažniausiai […] tai įvykdavo asmenims konfidencialiai, jų kambaryje, tyruose ar laukuose ir dažniausiai be triukšmo ar sujudimo“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], 117).
Deja, mūsų pasauly daug garsų ir daug sujudimo. Šėtonas žino, kad didžiausias svertas yra tyli vieta, todėl stengiasi neleisti mums to patirti.
Tik įlipę į automobilį įsijungiam radiją, sportuodami užsidedam ausines, ruošdami vakarienę fone pasileidžiam televizorių. Tokie blaškymai pavagia mūsų tylą. Tie dalykai nėra blogi, bet galbūt juos naudodami netenkame kažko geresnio.
Vyresnysis M. Raselas Balardas sakė:
„Kaip apaštalas klausiu jūsų: Ar randate sau tylaus laiko? Mąsčiau, ar gyvenę prieš mus turėjo daugiau galimybių nei mes matyti, jausti ir patirti Dvasios artumą. Regis, pasauliui švintant, garsėjant ir vis labiau reikalaujant laiko, mums sunkiau jausti Dvasią. Jeigu savo gyvenime nepraleidžiate laiko tyloje, ar šį vakarą pradėsite tos tylos ieškoti?“ (“Be Still, and Know That I Am God” [Church Educational System devotional for young adults, May 4, 2014], broadcasts.lds.org).
Jeigu nerasime laiko ir neįdėsime pastangų atsitraukti nuo trukdžių ir triukšmo, Dvasios balsas gali mūsų ir nepasiekti.
Ar darote kažką, ką derėtų liautis darius?
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mus mokė:
„Raskite ramią vietą, kur galėtumėte reguliariai nueiti. Nusižeminkite prieš Dievą. Išliekite savo širdį Dangiškajam Tėvui. Kreipkitės į Jį atsakymų ir paguodos. Maldoje Jėzaus Kristaus vardu papasakokite savo rūpesčius, baimes, silpnybes – taip, tai, ko trokšta jūsų širdis. O tada klausykitės!“ (Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui, 2018 m. balandžio visuotinė konferencija.)
Skirdami laiko tylai, pamaldžiam apmąstymui atrasime didelę galią. Pats Kristus paliko minias, kad pabendrautų su savo Tėvu. Mato 14:23 skaitome: „Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.“
Vyresnysis Kimas B. Klarkas kalbėdamas seminarijos ir instituto mokytojams pasidalijo gyvenimą keičiančiu patarimu. Su savo žmona juodu pamaldžiai apmąstydavo tokius du klausimus:
- Ar darau kažką, ką turėčiau liautis daręs?
- Ko nedarau, ką turėčiau pradėti daryti?
Užduokite sau šiuos klausimus, įdėmiai įsiklausykite į atsakymus ir tada darykite tai, ko mokoma.
Viešpats mus myli ir dalyvauja kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje. Kai sąmoningai kasdien ieškosime Viešpaties, Jis palaimins mus. Jis mus atgaivins ir apdovanos ramybe. Jei nepamesime galvų dėl to, kas nereikšminga ir susitelksime į Kristų, galėsime būti ramūs ir atrasti pusiausvyrą šiame neramiame pasaulyje.
Paimta iš 2018 m. gegužės mėn. BJU moterų konferencijos kalbos.
Mišelė Kreg su vyru gyvena Oreme, Jutos valst. Jai patinka kaupti šeimos istoriją, tarnauti šventykloje, skaityti ir laiką leisti su šeima. Sesers Kreg rašinių galite rasti jos Facebook svetainėje.