Tarnystė misijoje ir mano gyvenimas

Tarnystė misijoje ir mano gyvenimas

Buvau maždaug aštuoniolikos, kai prisijungiau prie Bažnyčios. Netrukus po to širdimi ėmiau jausti, kad turėčiau vykti į misiją kaip nuolatinis misionierius. Sprendimas nebuvo lengvas, nes ne visi mano artimieji jį palaikė. Vis dėlto po tam tikro pasiruošimo pateikiau prašymą ir netrukus gavau pašaukimą į misiją. Turėjau tarnauti Rusijos Maskvos misijoje. 1997 m. kovo 25 d. traukiniu išvykau į Maskvą, ir kitą dieną prasidėjo mano tarnavimas Viešpačiui. Turiu prisipažinti, kad pradžioje nenorėjau ten vykti, bet nusprendžiau pasitikėti Viešpačiu, ir dabar, atsigręždamas į tuos dvejus savo gyvenimo metus, galiu nuoširdžiai patvirtinti, kad niekada nesigailėjau dėl šio savo sprendimo.

Prisimenu savo tėvo klausimus, kuriuos, norėdamas sužinoti mano tarnavimo motyvus, jis uždavė man besiruošiant į misiją. Jam rūpėjo, kodėl aš ketinu, jo žodžiais tariant, „iššvaistyti“ dvejus savo gyvenimo metus kalbėdamas žmonėms apie savo religines pažiūras ir kodėl manau, kad man pačiam bus naudinga tai, ką pasirinkau daryti? Iš tiesų tuo metu aš neturėjau jokio aiškaus atsakymo į tėvo klausimus. Tačiau praėjus 15 metų po mano misionieriškos tarnystės, žvelgdamas atgal ir remdamasis savo gyvenimo patirtimi tada ir dabar, manau, galėčiau tiksliau atsakyti į tuos klausimus. Galvodamas apie savo misiją manau, kad ji paveikė kelias mano gyvenimo sritis ir padėjo išsiugdyti tam tikrus charakterio ir profesinius bruožus.

Pirma, ji sustiprino mano tikėjimą tuo, ką darau. Tiesą sakant, ne visi, su kuriais kalbėdavau, priimdavo Viešpaties man patikėtą žinią. Dažnai, kalbantis su žmonėmis gatvėse apie Dievą ir ką apie Jį žinau, jie manęs klausdavo, kodėl aš atvykau gyventi į Maskvą. Dažnai jie abejodavo mano religinėmis pažiūromis, pareikšdami, kad jų tikėjimas kitoks. Dėl to man pačiam kildavo klausimų dėl mano tikėjimo ir Bažnyčios tikrumo. Norėdamas surasti atsakymus į žmonių užduodamus klausimus, ėmiau dar daugiau studijuoti Bažnyčios doktrinas ir Raštus. Galiausiai mano tikėjimas sutvirtėjo, nes išmokau bendrauti su Viešpačiu ir gauti iš Jo patvirtinimus, kad tai, ką išpažįstu, yra tiesa. Kai tarnaudamas matydavau Viešpaties stebuklus, vykstančius su manimi ir mane supančiais žmonėmis, aš suvokdavau šiame darbe Jo ranką ir daug kartų padariau išvadą, kad, jeigu Jis dalyvauja šiame darbe, reiškia tai Jo darbas. Jaučiau, kad mano tikėjimas gryninamas „kaip auksas“.

Antra, pasirenkantis vykdyti šį Viešpaties pavedimą, turi skelbti žmonėms gatvėse žinią apie atkurtąją Evangeliją ir tikrąją Viešpaties Bažnyčią žemėje. Nesvarbu, kaip ta žinia bus priimta, bet misionieriškas tarnavimas – tai bendravimas su nepažįstamais žmonėmis. Netgi su svetimšaliais. Kita vertus, ar patinka, ar ne, tu turi tai daryti, jeigu nori stropiai tarnauti Viešpačiui kaip misionierius. Deja, aš nebuvau žmogus, mėgstantis kalbėtis su nepažįstamais, kad ir kokia būtų pokalbio tema. O kadangi pokalbio tema buvo mano religinės pažiūros, buvo dar sunkiau. Manau, iš dalies taip buvo dėl mano charakterio, iš dalies dėl to, kad ten, iš kur aš kilęs, žmonės kalbasi vieni su kitais tik tada, kai būtina, o šnekučiavimasis priimtinas tik tarp artimų draugų ar šeimoje. Tarnystė misijoje reikalavo elgtis visiškai priešingai, todėl aš turėjau to išmokti. Taip įgijau bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Kartais pradėdavau pokalbius netgi tada, kai žmonės nenorėdavo šnekėtis su mumis. Išmokau perduoti žinią žmonėms veiksmingai ir trumpai. Suvokiau, kad, jei žinai, jog esi teisus, turi drąsiai apie tai kalbėti. Ne įžūliai, bet drąsiai, ir sugebėti išlaikyti tą pusiausvyrą. Turėjau privilegiją tai praktikuoti dvejus metus. Pažįstu daug žmonių, kurie tai daro daug geriau nei aš, ir aš žaviuosi tuo jų sugebėjimu. Noriu sekti jų pavyzdžiu, ir esu dėkingas Viešpačiui, kad Jis padėjo man išsiugdyti šį bendravimo su žmonėmis sugebėjimą beveik nuo nulio.

Trečia, kalbant apie misionierišką tarnavimą, ne mažiau svarbu atminti, kad niekada jo nevykdome vieni. Viešpats visada yra šalia per Šventąją Dvasią, kaip ir porininkas, su kuriuo turime dirbti šį darbą. Savo misijos metu turėjau 15 skirtingų porininkų. Kaip numanote, jie visi buvo skirtingos asmenybės, savaip suprantančios gyvenimą, misionierišką tarnystę ir net pačią Evangeliją. Kadangi Viešpats mus, misionierius, suskirstydavo į poras, turėjome mokytis dirbti Viešpaties darbą kartu, 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Norėdami darbą atlikti sėkmingai, turėjome nugalėti savo skirtumus, o kartais netgi nesutarimus. Jei tai pavykdavo, tapdavome sėkminga bendražygių pora, kurioje galėjome padėti vienas kitam, kad Viešpaties darbas judėtų pirmyn. Mokymasis tai atlikti stropiai ir nuoširdžiai vėliau man padėjo asmeniniame gyvenime ir darbe. Bet svarbiausia, tai davė palaimų derlių šeimoje, su savo ištikima ir nuostabia amžinąja bendražyge einant kartu per šį gyvenimą, stiprinant santuoką, auginant vaikus ir stengiantis būti gerais pavyzdžiais giminaičiams, kurie vis dar ieško tiesos. Žvelgdamas į savo gyvenimą, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad, jei nebūčiau nusprendęs vykti į misiją, būčiau niekada neišmokęs ir neišsiugdęs tų svarbių savybių ir bruožų, kurie man padeda pereiti šio gyvenimo sąmyšį, stengiantis įveikti visus sunkumus, kuriuos velnias kaišioja gyvenimo kelyje.

Baigdamas norėčiau pridurti, kad tarnavimo misijoje patyrimas visada yra asmeniškas. Kiekvienas tai praeidamas išmoksta kažką tokio, ką Viešpaties manymu jam dera išmokti. Žinau, kad tai yra Viešpaties darbas, ir jeigu esame pakankamai drąsūs, kad jį vykdytume, palaiminimai bus daug didesni už mūsų įdėtas pastangas. Jei stropiai mokysimės Viešpaties duotų principų, išdėstytų Doktrinos ir Sandorų 4-ame skyriuje, ir, svarbiausia, juos taikysime, tai po savo misijos tapsime geresniais žmonėmis. Tai yra ne tik dalinimasis Evangelijos šviesa, esančia mumyse, bet ir savęs ugdymas dirbant šį nuostabų darbą. Mes tampame geresni, nes mokomės kažką atlikti dėl Viešpaties ir su Juo, ir jeigu įsisaviname, kaip tai veikia, galime naudoti šį pažinimą visą likusį savo gyvenimą.