Praleisti pagrindinę navigaciją
Septyniasdešimties kvorumo nario krašte žinia

Svarbus mūsų pašaukimas

kopos

Artimųjų Rytų šalyse prekybos keliuose dažnai buvo sutinkami ypatingi statiniai, kurie vadinosi „karavansarajais“. Jie buvo skirti keliautojų poilsiui. Karavansarajaus sienos buvo pakankamai stiprios ir galėjo padėti atremti išpuolį ir atlaikyti trumpą apgulą. Norintieji po ilgos kelionės atgauti jėgas ten rasdavo vandens, pastogę ir daug daugiau. Mūsų namai man primena karavansarajus. Po dienos kelionės per dvasines dykumas šeimos nariai čia atvyksta norėdami numalšinti troškulį gyvuoju vandeniu, atsikratyti nuovargio, meile, šiluma ir parama papildyti jausmų atsargas.

Gelbėtojas kalbėdamasis su moterimi prie šulinio pasakė turįs gyvojo vandens: „Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jono 4:14). Čia kalbama apie tai, kad būtina pažinti Evangeliją. Nariai žino, kaip svarbu tai daryti savarankiškai ir drauge su šeima. Raštų studijavimas su šeima ne tik skatina darną šeimoje, bet ir formuoja pamatą, ant kurio vaikai gali statyti savo gyvenimą.


Raštų studijavimas su šeima… formuoja pamatą, ant kurio vaikai gali statyti savo gyvenimą


Deja, dauguma vaikų studijuodami Raštus nerodo daug uolumo ir entuziazmo palyginti su kitais pageidavimais, pavyzdžiui, žaidimais išmaniajame telefone ar kompiuteryje, pokalbiais internete ar socialiniuose tinkluose, tačiau šią situaciją galima pakeisti į gera. Ryžtas ir kūrybiškesnis pasiruošimas gali padėti gimdytojams į šeimą įnešti įdomių naujovių ir dvasinių įspūdžių, susijusių su Raštų studijavimu drauge.

Dalis gimdytojų pasiruošimo susijusi su jų asmeniniu Raštų studijavimu. Pavyzdys – geriausias mokytojas. Gimdytojai, kurie savarankiškai ir reguliariai studijuoja Raštus, įgyja būtiną įtikinimo savo žodžiais galią, o tai prisideda prie dvasinio vaikų stiprinimo. Žinoma, rasti laiko bendram ir reguliariam Raštų studijavimui gali būti sunku, tačiau yra daug priemonių tai pasiekti, o atlygis vertas pastangų. Evangelijos šviesa, kuria papildome savo asmeninį gyvenimą, atsispindės mūsų vaikų gyvenime.


Gimdytojai, kurie savarankiškai ir reguliariai studijuoja Raštus, įgyja būtiną įtikinimo savo žodžiais galią, o tai prisideda prie dvasinio vaikų stiprinimo


Norėdami gauti šią šviesą turime būti pasišventę. Jei kažko labai norime, mūsų tikslo siekimas palengvina užduotį. Tai taikytina darbui, studijoms, sveikatos stiprinimui, fiziniam pasirengimui ir, žinoma, Evangelijos studijavimui.

Skaitymas balsu – tai dar vienas būdas, kuris duoda gerų rezultatų. Prezidentas Hovardas V. Hanteris sakė: „Šeimos gauna didelių palaiminimų, kai išmintingi tėvai ir motinos aplink save sukviečia vaikus, skaito Šventųjų Raštų bibliotekos puslapius ir po to laisvai aptarinėja nuostabius pasakojimus ir mintis taip, kad visi suprastų“ (President Howard W. Hunter, „Reading the Scriptures,“ Ensign, Nov. 1979, 64.) Arturas Henris Kingas, BJU profesorius, pabrėžia, kad vaikai gali išmokti mylėti Raštus klausydamiesi savo gimdytojų skaitymo: „Pagrindinės knygos, kurias galime skaityti savo vaikams, yra Raštai. […] Balsai, kuriuos girdime vaikystėje, lieka su mumis, todėl gimdytojai turėtų kuo anksčiau pradėti skaityti Raštus savo vaikams. Vaikas, kuris girdi Raštus mylimais savo tėčio ir mamos balsais, per šią meilę greičiausiai pradės juos suprasti ir branginti. […] Savo gimdytojų balsuose vaikai gali […] išgirsti Viešpaties balsą“ (Arthur Henry King, „The Abundance of the Heart“, Salt Lake City: Bookcraft, 1986, p. 221–222).


Tai, ką perskaitome, naudinga palyginti su savo gyvenimu arba tuo, ką matome aplinkui


Taip pat būtina šeimos nariams, pagal jų amžių ir gebėjimus, suteikti galimybę skaityti patiems ir paskui dalytis su šeima, ką sužinojo apie Evangeliją. Tai, ką perskaitome, naudinga palyginti su savo gyvenimu arba tuo, ką matome aplinkui. Mūsų vaikai visada per šeimos namų vakarus stengėsi skaityti Raštus lygiai su suaugusiaisiais. Pamenu, kai septynmetė Aniuta pareiškė turinti teisę perskaityti dvi Raštų eilutes, kurias skaitėme kiekvienas iš eilės. Ji to reikalavo su tokiu užsidegimu, kad iškart džiugiai pasidaviau jos įtikinėjimams. Mes taip pat pastebėjome, kad vaikams patinka gauti užduotis padėti, pravesti pamoką ar išsirinkti mėgstamiausią Raštų pasakojimą ir jį papasakoti.

Svarbu sudominti šeimos narius. Kai maži vaikai studijuoja Raštus, jie geriau įsimena naują informaciją piešdami arba pasakodami su tema susijusį pasakojimą. Raštų studijavimas mūsų šeimoje pagerėjo, kai pasekėme draugo patarimu ir pradėjome naudotis „Evangelijos bibliotekoje“ esančiais filmukais vaikams. Raštų pasakojimas labai gerai įsimena, kai drauge su vaikais jį suvaidiname. Dabar turime gausybę priemonių, kurios padės jums paįvairinti dvasinės literatūros studijavimą per šeimos namų vakarus.

Paklusdami pranašo kvietimui, kiekvieną pirmadienį praleidžiame tokį vakarą su visa šeima. Kartais vakarai nelabai pavyksta, bet mes mokomės, darome išvadas dėl klaidų, veržiamės pirmyn kaskart juos patobulindami. Jiems teikiame didžiausią prioritetą tarp kitų dalykų. Manome, kad šeimos namų vakaras ir Raštų studijavimas drauge – tai  mūsų svarbiausio pašaukimo būti gimdytojais dalis. Prezidentas Tomas S. Monsonas ragino mus „kasdien su malda studijuoti ir apmąstyti Mormono Knygą. Kai tai darysime, galėsime girdėti Dvasios balsą, atsispirti pagundoms, nugalėti abejones ir baimes ir sulaukti dangaus pagalbos savo gyvenime“ (Prezidentas Tomas S. Monsonas, Mormono Knygos galia, 2017 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Manau, kad šeimos namų vakaras yra vienas iš mūsų karavansarajaus kambarių. Čia galite rasti paramą ir pagalbą, apsaugą, švarų vandenį ir puikų maistą. […] Kai vaikai tik pamatys, kaip malonu būti tarp šių „sienų“, jie panorės plačiau tyrinėti Raštus, o tai sustiprins jų tikėjimą ir padės geriau suprasti, kodėl svarbu paklusti Dievo įsakymams. Tada kartu su savo vaikais galėsime, kaip patarė sesuo Bonė L. Oskarson, „perkelti Evangeliją iš savo protų į savo širdis […], kad nebeturėtume noro eiti pasaulio keliais, bet trokštume įtikti Dievui“ (Bonė L. Oskarson, Ar aš tikiu?, 2016 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Karavansarajuje praleistas laikas yra ribotas, ryte visi leisis į kelionę. Prieš mus ir vėl pakils stiprūs šio pasaulio vėjai ir audros, tačiau mes su vaikais būsime jiems pasiruošę.